Apie kokias fantazijas mes kalbame? Dažniausiai apie vaizduotėje sukurtus scenarijus, kurie turėtų sukelti seksualinį susijaudinimą. Tačiau psichoanalizei seksualinės fantazijos neapsiriboja. Jie pirmiausia atsiranda dėl mūsų pasąmonės darbo ir išreiškia mūsų troškimus.
„Apie kokias fantazijas mes kalbame? Dažniausiai apie vaizduotėje sukurtus scenarijus, kurie turėtų sukelti seksualinį susijaudinimą. Tačiau psichoanalizei seksualinės fantazijos neapsiriboja. Jie pirmiausia atsiranda dėl mūsų pasąmonės darbo ir išreiškia mūsų troškimus. Tada, jei leisime sau tai padaryti, jie gali būti paversti sąmoningais scenarijais.
Tačiau „sąmoningas“ nereiškia, kad realybėje suvokta! Paimkime, pavyzdžiui, įprastą fantaziją, kai nepažįstamasis įslysta į moters lovą pasimylėti su ja. Ką tai reiškia? Aš turiu norą, nežinau apie tai, bet kitas turi. Jis man atskleidžia mano norą, todėl aš už tai neatsakau. Realiame gyvenime ši moteris tokios situacijos visiškai nesiekia, įsivaizduojama scena tiesiog numalšina jos kaltės jausmą, kurį sukelia sekso troškimas. Fantazijos yra prieš lytinį aktą. Todėl jie nesikeičia, net jei keičiasi mūsų partneriai.
Mūsų mintys priklauso tik mums. Iš kur atsiranda kaltė? Jos šaltinis yra meilės susiliejimas, kurį vaikystėje jautėme savo mamai: ji, kaip mums atrodė, geriau nei mes žinome, kas su mumis vyksta. Po truputį nuo to atsiskyrėme, dabar turime savo slaptų minčių. Koks malonumas išvengti visagalės, mūsų nuomone, motinos! Galiausiai galime priklausyti sau ir susitaikyti su tuo, kad jis neegzistuoja tam, kad patenkintų visus savo poreikius. Tačiau atsiradus šiam atstumui, pradedame baimintis, kad nustojome mylėti, kad nebeliks rūpesčio, nuo kurio priklausėme. Štai kodėl mes bijome išduoti mylimą žmogų, kai savo fantazijose matome ką nors kitą. Meilės santykiuose visada yra du poliai: noras būti savimi ir meilės susiliejimo troškimas, siekiant visiškai patenkinti savo poreikius.