Hope Bohanek buvo gyvūnų teisių aktyvistė daugiau nei 20 metų ir neseniai išleido knygą „Paskutinė išdavystė: ar būsi laimingas valgydamas mėsą? Hope išlaisvino savo organizacinius talentus kaip kampanijos už gyvūnus vadovė ir kuruoja kasmetinę Berkeley Conscious Food konferenciją ir Vegfest. Šiuo metu ji kuria antrąją knygą „Humanizmo apgaulės“.
1. Kaip ir kada pradėjote savo, kaip gyvūnų gynėjo, veiklą? Kas tave įkvėpė?
Nuo pat vaikystės mylėjau ir simpatizavau gyvūnams. Visame mano kambaryje buvo gyvūnų nuotraukų, ir aš svajojau su jais dirbti, kai užaugsiu. Nežinojau, kokia tiksliai bus mano veikla – galbūt moksliniuose tyrimuose, bet maištinga paaugliška prigimtis mane patraukė į lyderystę.
Mano pirmasis įkvėpimas atėjo 90-ųjų pradžioje su Greenpeace judėjimu. Buvau priblokštas jų drąsių mitingų, kuriuos mačiau per televiziją, ir savanoriavau Rytų pakrantės padalinyje. Žinodamas sunkią sekvojų kirtimo padėtį Šiaurės Kalifornijoje, tiesiog susikroviau daiktus ir nuėjau ten. Netrukus jau sėdėjau ant bėgių, trukdau vežti medieną. Tada pastatėme mažas medines platformas, kad galėtume gyventi 100 pėdų aukštyje medžiuose, kuriuos grėsė nukirsti. Ten praleidau tris mėnesius hamake, ištemptame tarp keturių medžių. Buvo labai pavojinga, viena mano draugė mirtinai partrenkė, pargriuvo... Bet man buvo šiek tiek daugiau nei 20 metų, ir šalia tokių drąsių žmonių jaučiausi ramiai.
Dirbdamas „Earth First“ skaičiau ir sužinojau apie gyvūnų kančias ūkiuose. Tuo metu jau buvau veganas, bet karvės, vištos, kiaulės, kalakutai... jie mane šaukė. Jie man atrodė patys nekalčiausi ir neapsaugoti padarai, kurie kankina ir kenčia daugiau nei kiti gyvūnai žemėje. Aš persikėliau į pietus į Sonomą (tik valanda į šiaurę nuo San Francisko) ir pradėjau blokuoti taktiką, apie kurią sužinojau „Earth First“. Surinkę nedidelę grupelę bebaimių veganų, užblokavome skerdyklą, nutraukdami jos darbą visai dienai. Buvo areštai ir didžiulės sumos sąskaita, tačiau ji pasirodė daug efektyvesnė nei kitos propagandos rūšys, mažiau rizikinga. Taip supratau, kad veganizmas ir kova už gyvūnų teises yra mano gyvenimo prasmė.
2. Papasakokite apie esamus ir būsimus projektus – pristatymus, knygas, kampanijas ir kt.
Dabar dirbu Paukštininkystės koncerne (KDP) projektų vadove. Man didelė garbė turėti tokią bosą kaip Karen Davis, KDP įkūrėją ir prezidentę bei tikrą mūsų judėjimo herojų. Iš jos daug išmokau. Mūsų projektai vyksta ištisus metus, ypač svarbiu įvykiu tapo Tarptautinė vištų apsaugos diena, taip pat pristatymai ir konferencijos visoje šalyje.
Taip pat esu ne pelno veganų organizacijos „Compassionate Living“ vykdomasis direktorius. Mes remiame Sonoma VegFest ir rodome filmus bei kitą vaizdo turinį miesteliuose. Viena iš pagrindinių organizacijos krypčių yra vadinamojo „humaniško ženklinimo“ atskleidimas. Daugelis žmonių perka gyvūninės kilmės produktus, pažymėtus „laisvai laikomi“, „humaniški“, „ekologiški“. Tai nedidelė šių produktų rinkos dalis, tačiau ji sparčiai auga, o mūsų tikslas – parodyti žmonėms, kad tai yra apgaulė. Savo knygoje pateikiau įrodymų, kad nesvarbu, koks būtų ūkis, jame esantys gyvūnai kenčia. Žiaurumo gyvulininkystėje pašalinti negalima!
3. Žinome, kad dalyvavote organizuojant VegFest Kalifornijoje. Taip pat kuruojate kasmetinę sąmoningo valgymo konferenciją Berklyje. Kokias savybes reikia turėti norint organizuoti tokio didelio masto renginius?
Kitais metais vyks šeštoji sąmoningo valgymo konferencija ir trečiasis kasmetinis Sonoma VegFest. Taip pat padėjau organizuoti Pasaulinę veganų dieną Berklyje. Bėgant metams išsiugdžiau tokių renginių planavimo įgūdžius. Turite suteikti žmonėms daug informacijos ir tiekti vegetarišką maistą – visa tai per vieną dieną. Tai tarsi laikrodžio mechanizmas su daugybe ratų. Tik kruopštus organizatorius gali matyti visą vaizdą ir tuo pačiu smulkiausias detales. Terminai yra labai svarbūs – nesvarbu, ar turime šešis mėnesius, keturis mėnesius ar dvi savaites, vis tiek susiduriame su galutiniu terminu. Dabar veganų festivaliai vyksta skirtinguose miestuose, ir mes mielai padėsime visiems, kurie imsis jų organizuoti.
4. Kaip matote ateitį, ar vystysis vegetarizmas, kova už gyvūnų laisvę ir kiti socialinio teisingumo aspektai?
Į ateitį žvelgiu optimistiškai. Žmonės myli gyvūnus, jiems daro įspūdį mieli veidai, o didžioji dauguma nenori sukelti jiems kančių. Pamatę sužeistą gyvūną kelio pusėje, dauguma sulėtins greitį, net ir rizikuodami, norėdami padėti. Kiekvieno žmogaus sielos gelmėse, geriausioje gelmėje, gyvena užuojauta. Istoriškai ūkiniai gyvūnai tapo žemesniąja klase, o žmonija įtikino save juos valgyti. Tačiau turime pažadinti kiekviename gyvenančią užuojautą ir meilę, tada žmonės supras, kad auginti gyvūną maistui yra žmogžudystė.
Tai bus lėtas procesas, nes dėl giliai įsišaknijusių įsitikinimų ir tradicijų sunku pasukti kampą, tačiau pastarųjų trijų dešimtmečių pažanga įkvepia. Džiugina mintis, kad padarėme didelę pažangą gindami moterų, vaikų ir mažumų teises. Tikiu, kad pasaulinė sąmonė jau yra pasirengusi priimti neprievartos ir atjautos idėją ir mūsų mažesniems broliams – pirmieji žingsniai jau žengti.
5. Ar galite pagaliau duoti atsisveikinimo žodžius ir patarti visiems gyvūnų teisių aktyvistams?
Aktyvumas kaip sojos pienas, nemėgsti vienos rūšies, išbandyk kitą, kiekvieno skonis skirtingas. Jei kažkokia veikla jums nelabai sekasi, pakeiskite ją į kitą. Savo žinias ir įgūdžius galite pritaikyti įvairiose su gyvūnų apsauga susijusiose srityse – nuo laiškų rašymo iki buhalterijos. Jūsų darbas šioje srityje turėtų būti stabilus ir malonus. Gyvūnai tikisi, kad atsipirksite bet kurioje veiklos srityje, o tai prisiminę tapsite geresniu ir efektyvesniu aktyvistu. Gyvūnai tikisi jūsų ir laukia tiek, kiek galime jiems duoti, ne daugiau.