Bet kaip būti? Savo nuomonę pasilikti sau ir būti savotiška „pilka pelyte“, kuri prisitaiko prie aplinkybių ir žmonių? Ne, manau, kad daugelis žmonių to nori toli gražu. Užteks tik rasti aukso vidurį. Kiekvienas turi teisę egzistuoti ir reikšti savo požiūrį. Svarbiausia čia nesiekti fanatizmo, kai teiginys virsta tikslu įtikinti pašnekovą. Jie atėjo ne dėl to. Atleisk mane.
Kodėl aš prieš ginčus? Nes man atrodo vienas tikrai laimės. Jis arba įtikins pašnekovą, arba pasės abejonių sėklą, kurios šiam pašnekovui visai nereikia. Taip yra dėl to, kad paprastai vienas iš pašnekovų yra emociškai ir psichologiškai stipresnis už kitą. Ir tai yra priimtina ir normalu. Kol yra siena.
Suprask, jei žmogaus įsitikinimas neatitinka jo vidinių jausmų arba jis tiesiog nusprendė kažką išbandyti, bet pamažu suvokia, kad tai ne jo, tuomet abejonių sėkla bus pasėta net ir tiesiog išsakant kito nuomonę. Jei reikės, tada taip ir bus. Bet ginčai tik įveda jį į tam tikrą amžinos įtampos ir nesusipratimo būseną. Kiekvieną kartą jis bus įtikintas. Kiekvieną kartą skirtingi požiūriai nusvers. Galima prieštarauti: koks čia žmogus be nusistovėjusių pažiūrų? Taip dažnai nutinka žmonėms, kurie tik pradeda ieškoti savo kelio, tik pradeda ieškoti kažko savo. Šis laiškas iš principo labiau tinka jiems. Žmones, turinčius daugiau ar mažiau nusistovėjusių pažiūrų, sunkiau suklaidinti.
Nėra prasmės ginčytis. Prasminga vadovautis savo širdimi ir keisti aplinką. Suprask, net ir alkoholikas, jei jis pateks į dribsnių draugiją ir egzistuoja tik joje, anksčiau ar vėliau nustos gerti. Arba pabėgti nuo tokių žmonių pas artimus dvasia. Ir tame nėra nieko nenormalaus. Mes priklausome nuo savo aplinkos. Šiaip ar taip. Tik klausimas, ar esame priklausomi nuo artimiausių žmonių/žmonių, kurie mums yra autoritetas. Arba esame priklausomi nuo visiškai pašalinių stebuklų mąstytojų ar pažįstamų. Juk dažnai nutinka taip, kad net asmenys iš interneto gali priversti mus suabejoti. Atrodytų, kas jie tokie?! Bet kažkodėl jie kažkaip veikia.
Taigi noriu dar kartą tai pasakyti Labai svarbu dvasioje bendrauti su artimais žmonėmis. Kad ir kokia keista ir nesuprantama būtų ši „dvasia“… Kad ir kokios absurdiškos būtų jūsų pažiūros, jums reikia žmonių, kurie jus suprastų! Žmogui reikia žmogaus! Todėl nebijokite ieškoti sąjungininkų! Nebijokite kalbėti apie save, apie savo mintis ir pažiūras, kitaip visada būsite ten, kur turite, o ne ten, kur norite.
Ir taip, aš tiesiog skatinu visus sekti savo širdimi! Bet tik į širdį, o ne į smegenis ar lytinius organus ar dar ką nors! Tik širdis gali mus visus nuvesti į taiką, į kažkokią laimę ir ramybę. Ir taip, galiu pasakyti, kad ši priemonė yra universali. Tai visada galiausiai atves prie to, kas jums teikia džiaugsmo. Į kažką, kas jus motyvuos, kas ugdys jumyse Žmogų, į kažką, kas padės jums rasti tikrąją laimę ir suprasti tikrąją Esmę. Bet koks kelias ir bet koks manevras nuves prie kažko gero, jei tik elgsimės iš širdies. O iš širdies reiškia su meile mus supantiems žmonėms. Tai yra su noru padaryti gerai ne tik sau, bet ir kitiems.
Kiekvienas turi savo kelią. Kiekvienas turi savo patirtį. Kiekvienas turi savo minčių. Niekada nerasime žmonių su visiškai vienodomis pažiūromis. Taip veikia pasaulis. Ir dėl geros priežasties, manau. Tačiau mus visada sieja vienas bendras dalykas: laimės siekimas. Taigi laimę galima pasiekti tik sekus savo širdies raginimu. Su meile, supratimu ir užuojauta kitiems. Kodėl tai svarbu? Nes jei tu, vadovaudamasis, kaip gali pagalvoti, savo širdimi, eini apiplėšti banko, patikėk, kitiems gero nepadarysi, o sau... taip pat abejotina. Bet jei darai tai, kas tau patinka, pavyzdžiui, gydysi žmonių dantis, tada padarysi gera kitiems. Ar supranti skirtumą?
Žinoma, sekti širdį buvo lengviau, mums reikia žmonių, kurie palaikytų, kurie padėtų ir vadovautų, kurie taip pat norėtų ko nors išmokti iš jūsų. Todėl aplinkoje visada turėtų būti aukščiau už jus ir jums lygių, ir žemiau jūsų – bet tik šiek tiek – kad visi suprastų vieni kitus ir nenorėtų bėgti nuo visų šių per daug abstrakčių kalbų. Kodėl svarbi artima aplinka? Nes jei jo nėra, visada atsiras norinčių tave įtikinti! „Tai kvaila, tai keista, tai nebus naudinga, tai nėra pelninga“ ir pan.
Spręskite patys: paprastas žmogus nesupras girtuoklio, kuris, beje, džiaugiasi ten, kur yra. Bet jis nesupras žmogaus, kuris negeria, nerūko ir net, pavyzdžiui, vegetaro. Ar visi geri savo pozicijoje? Taip. Tai kam viską komplikuoti argumentais? Kad visi jaustųsi blogai? Jūs visada turite galimybę nekalbėti prieštaringomis temomis su žmogumi, kurio nesuprantate. Nesvarbu, draugė, sesuo ar mama. Taip, nesvarbu. Žinoma, svarbu gerbti šiuos žmones, bet tai netrukdo nuo jų atsiriboti. Niekas dėl to nenukentės.
Mes visi turime skirtingus kelius. Ir normalu, kad mes suartėjame ir išsiskirstome. Tik tavo sutuoktinis yra tas žmogus, kuris yra amžinai. Na, taip ir turi būti. Kodėl? Kadangi jūs visada esate šalia, jūsų keliai gali išsiskirti tik tuo atveju, jei jie iš pradžių nesusikirto. O jei nesutarėte dėl fizinės traukos, tai vienaip ar kitaip jūsų keliai visada kuo labiau sutaps. Nenuostabu, kad jie sako, kad vyras ir žmona yra viena. Teisingai. O su likusia dalimi.. Ten kaip susiklostys gyvenimas. Netgi vaikai vieną dieną gali pasukti savo požiūriu į visiškai kitą pusę. Ir tame nėra nieko blogo.
Ir pabaigai dar kartą noriu pasakyti, kad skirtingai mąstančių žmonių nuomonės gali kardinaliai skirtis. O dabar visi šie žodžiai – dar viena mąstančio žmogaus nuomonė. Ir jūs turite teisę su juo nesutikti. Jūs turite teisę likti savo nuomone. Tik nesiginčykime – vis tiek gerbkime vieni kitus ir stenkimės bent šiek tiek suprasti.