Keturi patikrinti būdai, kaip to neleisti vaikams

Būti išgirstam nešaukiant – daugelio neklaužadų vaikų tėvų svajonė. Kantrybė baigiasi, nuovargis veda į gedimus, o dėl jų savo ruožtu dar labiau pablogėja vaiko elgesys. Kaip į bendravimą grąžinti džiaugsmą? Apie tai rašo šeimos terapeutas Jeffrey Bernsteinas.

„Vienintelis būdas susisiekti su savo vaiku yra ant jo šaukti“, – nevilties sako daugelis tėvų. Šeimos terapeutas Jeffrey Bernsteinas įsitikinęs, kad šis teiginys iš tikrųjų yra toli nuo tiesos. Jis cituoja atvejį iš savo praktikos ir pasakoja apie Mariją, kuri kreipėsi į jį patarimo kaip tėvų trenerė.

„Verkdama per pirmąjį mūsų telefono skambutį ji kalbėjo apie jos rėkimo poveikį vaikams tą rytą. Marija aprašė sceną, kurioje jos dešimties metų sūnus gulėjo ant grindų, o dukra šoko būsenoje sėdėjo kėdėje priešais ją. Kurtinanti tyla mamą sugrąžino į protą, ir ji suprato, kaip siaubingai elgėsi. Netrukus tylą nutraukė sūnus, metęs knygą į sieną ir išbėgęs iš kambario.

Kaip ir daugelis tėvų, Marijos „raudona vėliava“ buvo jos sūnaus nuolatinis nenoras atlikti namų ruošos darbus. Ją kankino mintis: „Jis tiesiog nieko neprisiima ir viską pakabina ant manęs! Marija tęsė, kad jos sūnus Markas, trečios klasės mokinys, sergantis dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimu (ADHD), dažnai neatlieka namų darbų. O nutiko ir taip, kad po skaudžios dramos, lydėjusios bendrą „namų darbų“ darbą, jis tiesiog pamiršo juos atiduoti mokytojui.

„Nekenčiu vadovauti Markui. Aš tiesiog palūžau ir šaukiau, kad galų gale priversčiau jį pakeisti savo elgesį “, - seanso su psichoterapeutu metu prisipažino Marija. Kaip ir daugeliui išsekusių tėvų, jai liko tik viena galimybė bendrauti – rėkti. Bet, laimei, galiausiai ji rado alternatyvių būdų bendrauti su neklaužada vaiku.

"Vaikas turi mane gerbti!"

Kartais tėvai per daug reaguoja į vaiko elgesį, kai mano, kad vaikas negerbia. Ir vis dėlto, pasak Jeffrey Bernsteino, maištaujančių vaikų motinos ir tėvai dažnai per daug trokšta gauti tokios pagarbos įrodymą.

Savo ruožtu jų reikalavimai tik skatina vaiko pasipriešinimą. Griežti tėvų stereotipai, pabrėžia terapeutė, sukelia nerealius lūkesčius ir perdėtą emocinę reakciją. „Paradoksas yra tas, kad kuo mažiau šauksi pagarbos iš savo vaiko, tuo labiau jis tave gerbs“, – rašo Bernsteinas.

Perėjimas prie ramaus, pasitikinčio ir nekontroliuojančio mąstymo

„Jei nenorite rėkti ant savo vaiko, turite rimtai pakeisti savo jausmų ir emocijų išreiškimo būdą“, – savo klientams pataria Bernsteinas. Jūsų vaikas iš pradžių gali pavartyti akis ar net juoktis, kai pristatote toliau aprašytas rėkimo alternatyvas. Tačiau būkite tikri, kad trukdžių nebuvimas ilgainiui atsipirks.

Akimirksniu žmonės nepasikeičia, bet kuo mažiau rėksi, tuo geriau vaikas elgsis. Iš savo praktikos psichoterapeutas padarė išvadą, kad vaikų elgesio pokyčius galima pastebėti per 10 dienų. Svarbiausia nepamiršti, kad jūs ir jūsų vaikas esate sąjungininkai, o ne priešininkai.

Kuo mamos ir tėčiai supras, kad dirba tame pačiame kolektyve, tuo pačiu metu su vaikais, o ne prieš juos, tuo pokyčiai bus efektyvesni. Bernsteinas rekomenduoja tėvams galvoti apie save kaip apie trenerius, emocinius vaikų „trenerius“. Toks vaidmuo nekelia pavojaus tėvų vaidmeniui – priešingai, autoritetas tik sustiprės.

Trenerio režimas padeda suaugusiesiems išlaisvinti savo ego nuo pasipiktinimo, nusivylimo ar bejėgiškumo tėvais. Koučingo mentaliteto perėmimas padeda išlikti ramiam, siekiant racionaliai vadovauti ir paskatinti vaiką. O tiems, kurie augina neklaužadas vaikus, išlaikyti ramybę be galo svarbu.

Keturi būdai nustoti šaukti ant savo vaikų

  1. Veiksmingiausias ugdymas yra tavo pavyzdys. Todėl geriausias būdas išmokyti sūnų ar dukrą drausmės – demonstruoti savitvardą, įgūdžius valdyti savo emocijas ir elgesį. Labai svarbu suprasti, kaip jaučiasi tiek vaikas, tiek patys suaugusieji. Kuo labiau tėvai demonstruos suvokimą apie savo emocijas, tuo daugiau vaikas darys tą patį.
  2. Nereikia eikvoti energijos bandant laimėti beprasmišką kovą dėl valdžios. Neigiamos vaiko emocijos gali būti vertinamos kaip intymumo ir mokymosi galimybė. „Jie nekelia pavojaus jūsų galiai. Jūsų tikslas – konstruktyvūs pokalbiai, kad išspręstumėte problemas“, – tėvams sako Bernsteinas.
  3. Norint suprasti savo vaiką, reikia atsiminti, ką apskritai reiškia būti moksleiviu, studentu. Geriausias būdas sužinoti, kas vyksta su vaikais, yra mažiau skaityti ir daugiau klausytis.
  4. Svarbu prisiminti apie simpatiją, empatiją. Būtent šios tėvų savybės padeda vaikams rasti žodžius savo emocijoms nusakyti ir paaiškinti. Galite juos paremti naudodamiesi grįžtamuoju ryšiu – supratimu grąžindami vaikui jo paties žodžius apie patirtį. Pavyzdžiui, jis nusiminęs, o mama sako: „Matau, kad tu labai nusiminusi“, padeda atpažinti stiprias emocijas ir apie jas kalbėti, o ne rodyti jas blogu elgesiu. Tėvai turėtų vengti tokių komentarų kaip: „Neturėtumėte jaustis nusivylę“, – primena Bernsteinas.

Būti mama ar tėčiu neklusniam vaikui kartais yra sunkus darbas. Tačiau tiek vaikams, tiek tėvams bendravimas gali tapti džiugesnis ir ne toks dramatiškas, jei suaugusieji atras jėgų keisti ugdymo taktiką, įsiklausydami į specialisto patarimus.


Apie autorių: Jeffrey Bernsteinas yra šeimos psichologas ir „tėvų treneris“.

Palikti atsakymą