Gąsdinanti statistika: oro tarša kelia grėsmę gyvybei

Remiantis Tarptautinės energetikos agentūros ataskaita, kasmet dėl ​​oro taršos miršta apie 6,5 milijono žmonių! 2012 m. Pasaulio sveikatos organizacijos ataskaitoje teigiama, kad 3,7 mln. mirčių per metus yra susiję su oro tarša. Didėjantis mirčių skaičius neabejotinai išryškina problemos mastą ir rodo, kad reikia imtis skubių veiksmų.

Tyrimų duomenimis, oro tarša tampa ketvirta pagal dydį grėsme žmonių sveikatai po netinkamos mitybos, rūkymo ir aukšto kraujospūdžio.

Remiantis statistika, daugiausia mirčių sukelia širdies ir kraujagyslių ligos, tokios kaip koronarinė širdies liga, insultas, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, plaučių vėžys ir ūminės vaikų apatinių kvėpavimo takų infekcijos. Taigi oro tarša yra pavojingiausias kancerogenas pasaulyje ir laikomas pavojingesniu nei pasyvus rūkymas.

Daug mirčių dėl oro taršos įvyksta miestuose, kurie sparčiai vystėsi per pastaruosius kelis dešimtmečius.

7 iš 15 miestų, kuriuose didžiausias oro taršos lygis, yra Indijoje – šalyje, kuri pastaraisiais metais sparčiai auga. Indija savo energijos poreikiams patenkinti labai priklauso nuo anglies ir dažnai naudoja nešvariausias anglies rūšis, kad išlaikytų vystymosi tempą. Indijoje taip pat yra labai mažai taisyklių dėl transporto priemonių, o gaisrai gatvėse dažnai gali kilti dėl šiukšlių deginimo. Dėl šios priežasties dideli miestai dažnai būna apgaubti smogo. Naujajame Delyje dėl oro taršos vidutinė gyvenimo trukmė sutrumpėja 6 metais!

Situaciją apsunkina klimato kaitos sukelta sausra, dėl kurios į orą pakyla daugiau dulkių dalelių.

Visoje Indijoje užburtas oro taršos ir klimato kaitos ratas turi bauginančių pasekmių. Pavyzdžiui, Himalajų ledynai aprūpina vandeniu iki 700 milijonų žmonių visame regione, tačiau dėl išmetamų teršalų ir kylančios temperatūros jie pamažu tirpsta. Jiems mažėjant žmonės bando ieškoti alternatyvių vandens šaltinių, tačiau pelkės ir upės išdžiūsta.

Šlapžemių išdžiūvimas pavojingas ir dėl to, kad iš išdžiūvusių vietovių į orą pakyla orą teršiančios dulkių dalelės – tai, pavyzdžiui, vyksta Zabolo mieste Irane. Panaši problema egzistuoja kai kuriose Kalifornijos dalyse, nes Saltono jūra džiūsta dėl pernelyg didelio vandens šaltinių naudojimo ir klimato kaitos. Kadaise klestėjęs vandens telkinys virsta apleista lopinėliu, sekinančiu gyventojus kvėpavimo takų ligomis.

Pekinas yra miestas, garsus visame pasaulyje dėl labai svyruojančios oro kokybės. Menininkas, pasivadinęs broliu Riešutu, ten atliko įdomų eksperimentą, norėdamas parodyti oro užterštumo lygį. Jis vaikščiojo po miestą su dulkių siurbliu, siurbdamas orą. Po 100 dienų jis sudarė plytą iš dulkių siurblio susiurbtų dalelių. Taip jis perdavė visuomenei nerimą keliančią tiesą: kiekvienas žmogus, vaikščiodamas po miestą, savo kūne gali kaupti panašią taršą.

Pekine, kaip ir visuose miestuose, nuo oro taršos labiausiai kenčia vargšai, nes neįperka brangių valytuvų ir dažnai dirba lauke, kur juos veikia užteršto oro.

Laimei, žmonės supranta, kad ilgiau taikstytis su tokia situacija tiesiog neįmanoma. Visame pasaulyje skamba raginimai veikti. Pavyzdžiui, Kinijoje auga aplinkosaugos judėjimas, kurio nariai priešinasi pasibaisėtinai oro kokybei ir naujų anglies bei chemijos gamyklų statybai. Žmonės supranta, kad ateičiai iškils pavojus, jei nebus imtasi veiksmų. Vyriausybė reaguoja į raginimus, bandydama padaryti ekonomiką ekologišką.

Oro valymas dažnai yra toks pat paprastas kaip naujų automobilių išmetamųjų teršalų standartų laikymasis arba šiukšlių išvalymas kaimynystėje. Pavyzdžiui, Naujasis Delis ir Naujoji Meksika priėmė griežtesnę transporto priemonių kontrolę, kad sumažintų smogą.

Tarptautinė energetikos agentūra teigė, kad 7% metinių investicijų į švarios energijos sprendimus padidinimas galėtų išspręsti oro taršos problemą, nors veikiausiai reikės imtis daugiau veiksmų.

Viso pasaulio vyriausybės turėtų ne tik palaipsniui atsisakyti iškastinio kuro, bet ir pradėti drastiškai mažinti jo naudojimą.

Problema tampa dar aktualesnė, kai atsižvelgiama į numatomą miestų augimą ateityje. Iki 2050 m. 70 % žmonijos gyvens miestuose, o iki 2100 m. pasaulio gyventojų skaičius gali išaugti beveik 5 milijardais žmonių.

Pavojuje per daug gyvybių, kad būtų galima atidėti pokyčius. Planetos gyventojai turi susivienyti kovodami su oro tarša, o kiekvieno žmogaus indėlis bus svarbus!

Palikti atsakymą