Norėdami sužinoti, ko ieškoti parduotuvėje ar turguje, pateikiame trumpą sezoninių produktų vadovą.
Ilgą laiką šis vasaros skanėstas nebuvo vertinamas rimtai. Buvo tikima, kad arbūzas tiesiog gerai numalšina troškulį ir atgaivina karštyje. Tačiau atidžiau pažiūrėjus paaiškėja, kad jis padeda atsikratyti inkstų akmenų, mažina cholesterolio kiekį dėl didelio skaidulų ir kitų antioksidantų kiekio bei apsaugo nuo prostatos, plaučių ar krūties vėžio. Tuo pačiu metu arbūzo kalorijų kiekis neviršija 30 kcal 100 g, o riebalų kiekis linkęs nulį.
Svarbiausia teisingai pasirinkti šią nuostabią uogą. Prinokusį arbūzą galima atpažinti iš sausos uodegos, ryškaus dryžuoto rašto ir ryškios dėmės šone. Jis lieka ant tos dalies, ant kurios prinokę guli vaisiai. Brandumą rodo geltona arba šviesiai oranžinė ženklo spalva. Neprinokusiuose arbūzuose jis bus baltas. Papildoma brandumo garantija bus skambantis ūžesys, jei pabelsite į arbūzą, o jei vaisius bus šiek tiek suspaustas, jis turėtų reaguoti nedideliu įtrūkimu.
Arbūzo patiekimas priklauso nuo pageidavimų. Galite tiesiog supjaustyti griežinėliais kaip savarankišką patiekalą arba galite žaisti su deriniais. Pavyzdžiui, kavinė „Kusochki“ savo sezoniniame meniu siūlo paragauti arbūzo ir fetos sūrio salotų.
Šis augalas laikomas vienu seniausių Žemėje ir užima trečią vietą svarbiausių grūdų reitinge, nusileidžia tik kviečiams ir ryžiams. Moksliškai įrodyta, kad reguliariai vartojant kukurūzus sumažėja insulto, diabeto, kraujagyslių ir širdies ligų rizika. Jis lengvai pasisavinamas ir gali pagreitinti medžiagų apykaitą. Be to, šis augalas teigiamai veikia širdies ir nervų sistemos darbą bei turi antistresinį poveikį.
Renkantis kukurūzus reikia atkreipti dėmesį į grūdus ir lapus. Maisto gaminimui geriausiai tinka šviesiai geltonos arba pieno baltumo daržovės. Jaunose burbuolėse grūdai tvirtai sėdi savo vietose ir nesiskiria vienas nuo kito. Intensyvi spalva – amžiaus požymis. Ryškiai geltoni kukurūzai blogai iškepa, o grūdus bus sunku kramtyti. Verta rinktis elastingas ir minkštas burbuoles, visiškai padengtas lapais. Jei lapai nudžiūvo ar pagelto, vadinasi, tokie kukurūzai jau seniai pernokę, o jei jų visai nėra, tai daržovę būtų galima apdoroti chemikalais.
Šviežių ausų nerekomenduojama kepti ar kepti, kitaip pupelės praras skonį ir taps kietos. Virtų arba atšaldytų grūdų galima dėti į salotas arba patiekti kaip garnyrą. O pagal maistinę vertę kukurūzai gali pakeisti bulves sriubose.
Šie grybai turi įsimintiną išvaizdą. Europiečiai voveraites už skonį ir savybes gerbia ne mažiau nei trumus. Juose nėra lervų ar kirminų, jie lengvai išplaunami ir nelūžta apdorojant. Voveraitės padeda išvengti vėžio, yra naudingos regėjimui ir nutukimui. Be to, šie grybai yra natūralūs antibiotikai ir kai kurios farmacijos įmonės juos naudoja medicininiais tikslais.
Kaip ir kiti grybai, voveraitės auga šeimomis ar būreliais. Jie gyvena spygliuočių ar mišriuose miškuose ir yra šalia beržų, po lazdyno krūmais arba vietose, kur auga braškės. Renkant juos geriau nupjauti, o ne išsukti iš žemės, kitaip grybas gali sulūžti tiesiai rankose. Svarbiausia nepainioti valgomųjų voveraičių su netikromis. Pastarąjį galima atpažinti iš nelygios spalvos ir lygių dangtelio kraštų bei aiškios ribos tarp kojos ir kepuraitės. Be to, paprastosios voveraitės kvepia daug maloniau nei jų nuodingos kolegės.
Ruošiant, šie grybai nereikalauja pernelyg didelių pastangų. Dažniausiai jie patiekiami kepti, sūdyti ar marinuoti žiemai, dedami į karštas salotas ar sriubas. Voveraitės taip pat vadinamos košeriniu maistu ir leidžia judaizmo šalininkams jas įtraukti į savo mitybą.