Kokias asmenines problemas galima išspręsti tyrinėjant gyvenimus ir kodėl Dievo negalima iškelti į sceną? Pokalbis su Leonidu Ogorodnovu, agiodramos metodikos, kuriai šiemet sukanka 10 metų, autoriumi.
Psichologijos: „Agio“ graikiškai reiškia „šventas“, bet kas yra hagiodrama?
Leonidas Ogorodnovas: Kai gimė ši technika, šventųjų gyvenimus statėme pasitelkdami psichodramą, tai yra dramatišką improvizaciją tam tikrame siužete. Dabar hagiodramą apibrėžčiau plačiau: tai psichodramatinis kūrinys su Šventąja Tradicija.
Be gyvenimų, tai apima ikonų pastatymą, šventųjų tėvų tekstus, bažnytinę muziką ir architektūrą. Pavyzdžiui, mano studentė, psichologė Julija Trukhanova, įrengė šventyklos vidų.
Įrengti vidų – ar tai įmanoma?
Galima viską, ką galima laikyti tekstu plačiąja prasme, tai yra organizuota ženklų sistema. Psichodramoje bet koks objektas gali rasti savo balsą, parodyti charakterį.
Pavyzdžiui, kuriant „Šventyklą“ buvo vaidmenų: prieangis, šventykla, ikonostasas, sietynas, veranda, laiptai į šventyklą. Dalyvė, pasirinkusi „Žingsnių į šventyklą“ vaidmenį, patyrė įžvalgą: suprato, kad tai ne tik laiptai, šie laipteliai – vedliai iš kasdienybės į sakralinį pasaulį.
Pastatymų dalyviai – kas jie?
Toks klausimas susijęs su mokymų plėtojimu, kai nustatoma tikslinė auditorija ir jai sukuriamas produktas. Bet aš nieko nedariau. Į hagiodramą patekau, nes man tai buvo įdomu.
Taigi įdėjau skelbimą, taip pat paskambinau draugams ir sakiau: „Ateikite, jums reikia sumokėti tik už kambarį, pažaisime ir pažiūrėsime, kas bus“. Ir atėjo tie, kurie taip pat tuo domėjosi, jų buvo gana daug. Juk yra keistuolių, kurie domisi XNUMX amžiaus ikonomis ar Bizantijos šventaisiais kvailiais. Taip buvo ir su hagiodrama.
Agiodrama – gydomoji ar edukacinė technika?
Ne tik terapinė, bet ir edukacinė: dalyviai ne tik supranta, bet įgyja asmeninės patirties apie tai, kas yra šventumas, kas yra apaštalai, kankiniai, šventieji ir kiti šventieji.
Kalbant apie psichoterapiją, hagiodramos pagalba galima spręsti psichologines problemas, tačiau jos sprendimo būdas skiriasi nuo priimto klasikinėje psichodramoje: lyginant su ja, hagiodrama, žinoma, yra perteklinė.
Agiodrama leidžia patirti atsigręžimą į Dievą, peržengti savojo „aš“, tapti daugiau nei savo „aš“.
Kokia prasmė į inscenizaciją įvesti šventuosius, jei galima tiesiog įdėti mamą ir tėtį? Ne paslaptis, kad dauguma mūsų problemų yra susijusios su tėvų ir vaikų santykiais. Tokių problemų sprendimas slypi mūsų „aš“ lauke.
Agiodrama – tai sistemingas kūrinys su transcendentiniais, šiuo atveju, religiniais, dvasiniais vaidmenimis. „Transcendentinis“ reiškia „peržengti sieną“. Žinoma, ribą tarp žmogaus ir Dievo galima peržengti tik padedant Dievui, nes ją nustato Jis.
Bet, pavyzdžiui, malda yra kreipimasis į Dievą, o „malda“ yra transcendentinis vaidmuo. Agiodrama leidžia patirti šį atsivertimą, peržengti – ar bent pabandyti – peržengti savojo „aš“ ribas, tapti daugiau nei tavo „aš“.
Matyt, tokį tikslą sau daugiausia kelia tikintieji?
Taip, pirmiausia tikintieji, bet ne tik. Vis dar „užjaučiantis“, susidomėjęs. Tačiau darbas statomas kitaip. Daugeliu atvejų hagiodramatinis darbas su tikinčiaisiais gali būti vadinamas dideliu pasiruošimu Atgailai.
Tikintieji turi, pavyzdžiui, abejonių ar pykčio, niurzgėjimo prieš Dievą. Tai neleidžia jiems melstis, ko nors prašyti Dievo: kaip pateikti prašymą tam, ant kurio pykstu? Tai atvejis, kai susilieja du vaidmenys: transcendentinis besimeldžiančiojo ir psichologinis piktojo vaidmuo. Ir tada hagiodramos tikslas yra atskirti šiuos vaidmenis.
Kodėl naudinga atskirti vaidmenis?
Nes kai nesidalijame skirtingais vaidmenimis, tada mūsų viduje kyla sumaištis, arba, Jungo žodžiais tariant, „kompleksas“, tai yra daugiakrypčių dvasinių tendencijų raizginys. Tas, su kuriuo taip atsitinka, nežino apie šią painiavą, bet išgyvena – ir ši patirtis yra labai neigiama. Ir veikti iš šios pozicijos apskritai neįmanoma.
Dažnai Dievo paveikslas yra baimių ir vilčių, surinktų iš artimųjų ir draugų, kupinas.
Jei valios pastangos atneša mums vienkartinę pergalę, tai „kompleksas“ grįžta ir tampa dar skausmingesnis. Bet jei atskiriame vaidmenis ir girdime jų balsus, galime suprasti kiekvieną iš jų ir, galbūt, su jais sutikti. Klasikinėje psichodramoje toks tikslas irgi keliamas.
Kaip vyksta šis darbas?
Kartą mes inscenizavome Didžiojo kankinio Eustatijaus Plačio gyvenimą, kuriam Kristus apsireiškė Elnio pavidalu. Klientas Eustatijaus vaidmenyje, pamatęs Elnią, staiga patyrė stipriausią nerimą.
Pradėjau klausinėti, ir paaiškėjo, kad ji Elnią siejo su savo močiute: ji buvo valdinga moteris, jos reikalavimai dažnai prieštaraudavo vienas kitam, ir mergaitei buvo sunku su tuo susidoroti. Po to sustabdėme tikrąjį hagiodramatinį veiksmą ir perėjome prie klasikinės psichodramos šeimos temomis.
Išnagrinėję močiutės ir anūkės santykius (psichologiniai vaidmenys), grįžome į gyvenimą, prie Eustatijaus ir Elnio (transcendentiniai vaidmenys). Ir tada klientas iš šventojo vaidmens galėjo su meile, be baimės ir nerimo kreiptis į Elnią. Taigi, mes išsiskyrėme vaidmenimis, atidavėme Dievą – Bogovo, o močiutės – močiutės.
O kokias problemas sprendžia netikintieji?
Pavyzdys: Konkurso dalyvis kviečiamas atlikti nuolankaus šventojo vaidmenį, tačiau šis vaidmuo nepasiteisina. Kodėl? Jai trukdo išdidumas, kurio ji net neįtarė. Darbo rezultatas šiuo atveju gali būti ne problemos sprendimas, o, priešingai, jos formulavimas.
Labai svarbi tema ir tikintiems, ir netikintiems – projekcijų pašalinimas iš Dievo. Kiekvienas, bent kiek susipažinęs su psichologija, žino, kad vyras ar žmona dažnai iškreipia partnerio įvaizdį, perkeldami jam mamos ar tėčio bruožus.
Kažkas panašaus atsitinka ir su Dievo paveikslu – dažnai tai yra baimių ir vilčių, surenkamų iš visų giminių ir draugų, maišas. Hagiodramoje galime pašalinti šias projekcijas, tada atkuriama galimybė bendrauti tiek su Dievu, tiek su žmonėmis.
Kaip atėjai į hagiodramą? Ir kodėl jie paliko psichodramą?
Niekur nevažiavau: vedu psichodramos būrelius, dėstau ir dirbu individualiai psichodramos metodu. Bet visi pagal savo profesiją ieško „lusto“, todėl pradėjau ieškoti. O iš to, ką žinojau ir mačiau, man labiausiai patiko mitodrama.
Be to, mane domino ciklai, o ne atskiri mitai, ir pageidautina, kad toks ciklas baigtųsi pasaulio pabaiga: visatos gimimas, dievų nuotykiai, siūbuojantys nestabilią pasaulio pusiausvyrą, ir tai turėjo kažkuo baigtis.
Atskirdami vaidmenis ir išgirdę jų balsus, galime suprasti kiekvieną iš jų ir, galbūt, su jais sutikti
Paaiškėjo, kad tokių mitologinių sistemų yra labai mažai. Pradėjau nuo skandinavų mitologijos, vėliau perėjau prie judėjų ir krikščionių „mito“, sukūriau ciklą pagal Senąjį Testamentą. Tada pagalvojau apie Naująjį Testamentą. Bet aš tikėjau, kad Dievo nereikėtų kelti į sceną, kad neprovokuotų projekcijos į Jį, nepriskirtų Jam mūsų žmogiškų jausmų ir motyvų.
O Naujajame Testamente Kristus veikia visur, kur dieviškumas sugyvena su žmogaus prigimtimi. Ir aš pagalvojau: Dievo negalima dėti, bet galite įdėti žmones, kurie yra arčiausiai Jo. Ir tai yra šventieji. Kai pažvelgiau į „mitologinių“ akių gyvenimus, mane nustebino jų gylis, grožis ir reikšmių įvairovė.
Ar hagiodrama ką nors pakeitė jūsų gyvenime?
Taip. Negaliu sakyti, kad tapau bažnyčios nariu: nesu jokios parapijos narys ir aktyviai nedalyvauju bažnytiniame gyvenime, tačiau bent keturis kartus per metus išpažįstu ir priimu komuniją. Pajutęs, kad ne visada turiu pakankamai žinių išlaikyti stačiatikių gyvenimo kontekstą, išvykau studijuoti teologijos į Šv.Tichono ortodoksų humanitarinį universitetą.
O žvelgiant iš profesinės pusės, tai yra savirealizacijos kelias: sistemingas darbas su transcendentiniais vaidmenimis. Tai labai įkvepia. Bandžiau įvesti transcendentinius vaidmenis nereliginėje psichodramoje, bet tai manęs neužkabino.
Mane domina šventieji. Niekada nežinau, kas pastatyme nutiks šiam šventajam, kokias emocines reakcijas ir prasmes atras šio vaidmens atlikėjas. Dar nebuvo tokio atvejo, kad kažko naujo nesu išmokčiau sau.