Vaikas pats neužauga žmogumi, tėvai daro vaiką žmogumi. Vaikas gimsta be dabartinio gyvenimo patirties, jis yra kone grynas informacijos nešėjas, kuris tik pradeda užsirašyti ir aiškinti sau viską, kas vyksta aplinkui. Ir būtent savęs tėvai yra pirmieji žmonės, kuriuos fiksuoja mažas žmogus, o daugumai žmonių būtent tėvai tampa ir išlieka svarbiausiais žmonėmis vaikui visą gyvenimą.
Tėvai sudaro sąlygas vaikui išgyventi ir komfortą. Tėvai supažindina vaiką su pasauliu, paaiškindami jam beveik visas šio pasaulio taisykles. Tėvai savo vaiką moko energingai. Tėvai nustato vaiko gyvenimo gaires ir pirmuosius tikslus. Tėvai jam tampa atskaitos grupe, pagal kurią jis lygina savo gyvenimą, o kai mes užaugame, mes vis dar remiamės (arba atstumiame) iš įgytos tėvų patirties. Renkamės vyrą ar žmoną, auginame vaikus, kuriame šeimą remdamiesi su tėvais įgyta patirtimi.
Tėvai amžinai lieka vaiko, o paskui ir suaugusiojo mintyse paveikslėlių ir elgesio modelių pavidalu. Požiūrio tiek į save, tiek į kitus, nuo vaikystės išmoktų nuoskaudų, baimių ir įprasto bejėgiškumo ar įprasto pasitikėjimo savimi, gyvenimo džiaugsmo ir valingo elgesio forma.
To moko ir tėvai. Pavyzdžiui, tėtis išmokė vaiką ramiai, be girgždėjimo susidoroti su gyvenimo sunkumais. Tėtis išmokė eiti miegoti ir keltis laiku, daryti pratimus, apsipilti šaltu vandeniu, valdyti savo „noriu“ ir „nenoriu“ „privalau“ pagalba. Jis parodė pavyzdį, kaip apgalvoti veiksmus ir peržengti naujos pradžios diskomfortą, patirti „aukštą“ iš gerai atlikto darbo, dirbti kiekvieną dieną ir būti naudingam. Jei vaiką augino toks tėtis, vargu ar vaikui kils motyvacijos ir valios sunkumų: tėčio balsas taps vidiniu vaiko balsu ir jo motyvacija.
Tėvai tiesiogine prasme tampa žmogaus asmenybės ir sąmonės dalimi. Kasdienybėje ne visada savyje pastebime šią šventąją trejybę: „Aš esu mama ir tėtis“, tačiau ji visada gyvena mumyse, saugodama mūsų vientisumą ir psichologinę sveikatą.
Taip, tėvai yra skirtingi, bet kokie jie bebūtų, būtent jie sukūrė mus tokius, kokius mes užaugome, ir jei negerbiame savo tėvų, negerbiame jų kūrybos produkto – savęs. Kai tinkamai negerbiame savo tėvų, pirmiausia negerbiame savęs. Jei ginčijamės su tėvais, ginčijamės pirmiausia su savimi. Jei neteikiame jiems deramos pagarbos, nesureikšminame savęs, negerbiame savęs, prarandame vidinį orumą.
Kaip žengti žingsnį protingo gyvenimo link? Turite suprasti, kad bet kokiu atveju jūsų tėvai visada bus su jumis. Jie gyvens tavyje, nori tau to ar ne, todėl geriau gyventi su jais įsimylėjus. Meilė tėvams yra ramybė jūsų sieloje. Atleisk jiems tai, kas turi būti atleista, ir tapk tokiais ar tokiais, kokius tavo tėvai svajojo tave pamatyti.
Ir tikriausiai jau per vėlu keisti tėvus. Tėvai – tik žmonės, jie nėra tobuli, gyvena taip, kaip išmano ir daro ką gali. Ir jei jiems nesiseka geriau, padarykite tai patys. Su jų pagalba tu atėjai į šį pasaulį, ir šis pasaulis vertas dėkingumo! Gyvenimas vertas dėkingumo, todėl – visa tai darykite patys. Tu gali!