Naujas tyrimas parodė, kad socialiniai tinklai ne visada padeda nestabilaus mentaliteto žmonėms. Kartais bendravimas virtualioje aplinkoje tik pablogina simptomus.
Dr Keelin Howard iš Naujojo Bekingemšyro universiteto ištyrė socialinės žiniasklaidos poveikį žmonėms, sergantiems depresija, bipoliniu sutrikimu, nerimu ir šizofrenija. Jos tyrime dalyvavo 20 žmonių nuo 23 iki 68 metų. Respondentai pripažino, kad socialiniai tinklai jiems padeda įveikti vienišumo jausmą, pasijusti pilnaverčiais internetinės bendruomenės nariais ir gauti reikiamą paramą tada, kai to tikrai reikia. „Smagu turėti draugų šalia, tai padeda atsikratyti vienatvės jausmo“; „Psichikos sveikatai labai svarbūs pašnekovai: kartais tereikia išsikalbėti, o per socialinį tinklą tai padaryti nesunku“, – taip savo požiūrį į socialinius tinklus apibūdina respondentai. Be to, jie pripažįsta, kad „patinka“ ir komentarų patvirtinimas po įrašais padeda jiems pakelti savivertę. O kadangi kai kuriems iš jų sunku bendrauti gyvai, socialiniai tinklai tampa geru būdu gauti draugų palaikymo.
Plačiau paskaitykite čia:
- Beprotiškas gyvenimas
Tačiau yra ir neigiama proceso pusė. Visi tyrimo dalyviai, patyrę ligos paūmėjimą (pavyzdžiui, paranojos priepuolį), teigė, kad šiais laikotarpiais bendravimas socialiniuose tinkluose jų būklę tik pablogino. Kažkam ėmė atrodyti, kad nepažįstamų žmonių žinutės aktualios tik jiems ir niekam kitam, kiti be reikalo jaudinosi, kaip žmonės reaguos į savo įrašus. Sergantys šizofrenija teigė jaučiantys, kad juos stebi psichiatrai ir ligoninės personalas per socialinę žiniasklaidą, o bipoliniu sutrikimu sergantys asmenys teigė, kad manijos fazės metu buvo pernelyg aktyvūs ir paliko daug žinučių, dėl kurių vėliau gailėjosi. Vienas mokinys pasakojo, kad klasės draugų pranešimai apie ruošimąsi egzaminams jam sukėlė didžiulį nerimą ir panikos priepuolius. O kažkas skundėsi padidėjusiu pažeidžiamumo jausmu dėl idėjos, kad pašaliniai asmenys per socialinius tinklus gali sužinoti informaciją, kurios neketina su jais pasidalinti. Žinoma, laikui bėgant eksperimento dalyviai priprato ir suprato, ką daryti, kad nepablogintų savo būklės... Ir vis dėlto: ar tiriamieji taip toli nuo tiesos, kai jiems atrodo, kad jie yra stebimi, kad informaciją gali perskaityti tie, kurie neturėtų su ja turėti nieko bendro, o per aktyvus bendravimas gali priversti vėliau gailėtis? .. Yra apie ką pagalvoti tiems, kurie nekenčia nuo išvardytų nukrypimų.