Jo širdis ledinė, o jis atrodo šaltas kaip ledkalnis. Atrodo, kad jis nieko nejaučia: gali įrodyti jus kaip teoremą, bet nesugeba parodyti draugiško dalyvavimo. Treneris Leonidas Krolis tokius žmones vadina Kayami ir mano, kad jie visai ne krekeriai. Kokie jie iš tikrųjų?
Visi prisimename pasaką apie berniuką Kai, kurio širdis tapo „kieta ir ledinė“ dėl velnio veidrodžio šukių. Atgauti jausmus ir tapti savimi jis sugebėjo tik Gerdos meilės dėka. O kaip Kai, kurį galime sutikti realiame gyvenime? Ar galite išmokyti jį jausti?
Ką mes žinome apie Kai?
- Jis lengvai prisiriša prie žmonių. Kai netiki savo laime ir kito žmogaus jausmų pastovumu, todėl reguliariai tikrina savo jėgas ir kaskart džiaugiasi rezultatu, tačiau emocijų nerodo. Kartu jam būdingas staigus perėjimas nuo „noriu tvarkytis“ prie nepriklausomybės ir nepriklausomybės puoselėjimo. Išreikškite jam tolygų, ramų, nuolatinį jausmą, bet kartais paimkite jį ant rankų, nes jis „labai suaugęs ir labai mažas“.
- Bijo savo jausmų. Kai yra atsargus prisipažinti esąs „blogas“ ir atmeta neapykantos galimybę. Ir apskritai visus stiprius jausmus jis traktuoja ambivalentiškai: jų nori ir bijo.
- Jis turi daug mažų baimių. Yra didelių baimių – pavyzdžiui, mirti ir išprotėti. Čia Kai su jais elgiasi gana ramiai. Jis bijo būti atstumtas, silpnas, netinkamas, todėl nuolatos užduoda sau klausimą: „Aš stiprus ar silpnas“.
- Išardo visas koncepcijas į dalis ir surenka iš naujo pagal savo versiją. Viskas, ką Kai paliečia, turėtų tapti „jo“ – tarsi jis deda savo ženklą ar antspaudą.
- Jo bloga būklė - trūksta valios, motyvacijos ir energijos. Kai negali veikti, kai neturi visų dalykų, kurie paprastai leidžia jam judėti į priekį. Šioje būsenoje pašnekovui atrodys, kad Kai krumpliaračiai nesisuka – priešais jį lygus inertiškas rąstas.
- Rodo poliarizuotus jausmus kitiems. Aukso vidurio nėra: tai arba labai didelis jautrumas, arba — kietumas ir šaltumas, dėl kurių jis nesugeba elementariai dėmesingai žiūrėti į pašnekovo išgyvenimus.
- Retai būna vienas. Dažniausiai Kai galima sutikti draugiškoje ir šiltoje kompanijoje. Sąmoningai ieško panašių ir pats jas kuria, bet greitai praranda ryšį su dalyviais.
Treniruotė su Kai
Dirbant su Kai svarbu laipsniškumas ir nuoseklumas, kitaip įvyksta staigūs atšaukimai ir regresijos. Taip pat būtinas meilės ir pasitikėjimo jausmas, melodija ir intonacija, kurių jam trūksta, bet kuriuos jis vertina kituose.
- Nuolat įjunkite jo kūną. Tam reikia rasti įvairių pasiteisinimų, bet galite pradėti nuo kūno praktikų ir trumpų. Jie primena kūno tankį, o tai reiškia, kad suteikia Kai tam tikro garantuoto egzistavimo pojūtį. „Artimiausiu metu manęs niekas nevalgys“, – džiaugiasi jis.
- Patarkite jam dėl prekybos. Tapk batsiuviu, siūkis, megzk, dailidė… Smulkioji motorika pažadina ir normalizuoja Kai. Be to, kuo daugiau darbo, tuo mažiau jis sau murma.
- Aptarkite jausmus su Kai. Pirma, tai turi būti daroma abstrakčiai: kokiose situacijose, kas ir kaip jos pasireiškia, pavyzdžiui, knygose ir filmuose. Ir tik tada švęsk juos gyvenime. Leisk jam išmokti pataisyti savo, o paskui kitų jausmus: „Atspėk, ką jaučiau, kai man tai pasakei tokiu tonu“.
- Neištrauk jo iš stulbinančio slogos. Jis turi tai padaryti pats ir savo noru. Valia ir emocijos niekada neišdžiūna iki dugno – visada kažkas lieka, todėl nereikėtų jų ištraukti per žiaurų „nagi, vienas, du“.
- Tačiau nepalikite Kai jo įsivaizduojamoje realybėje. Ji didžiulė, jame jam lengva, daug lengviau nei tikroje. Nepasiduokite jo „mes čia taip gerai jaučiamės, esame kaip mamos pilve, kam mums ten kažkoks išorinis pasaulis?“. Neapsigaukite įprastų jaukių teorinių pokalbių, tempkite jį į gyvenimą – švelniai ir atkakliai.