Ar įmanoma patirti džiaugsmą ir laimę per stiprų sielvartą? Kaip išgyventi konfliktus, kurie neišnyksta išvykus artimiesiems, toliau trikdo mus ir jaučiasi kalti? O kaip išmokti gyventi su mirusiojo atmintimi – sako psichologai.
„Biuro valgykloje nugirdau šmaikštų dviejų netoliese sėdinčių moterų pokalbį. Tai buvo būtent toks kaustinis humoras, kurį mes su mama labai vertinome. Mama atrodė priešais mane, ir mes pradėjome nevaldomai juoktis. Aleksandrai 37 metai, prieš penkerius metus staiga mirė jos mama. Dvejus metus sielvartas, „aštrus kaip įgėlimas“, neleido jai gyventi normalaus gyvenimo. Galiausiai po daugelio mėnesių ašaros liovėsi, ir nors kančia neatslūgo, ji transformavosi į išorinio mylimo žmogaus buvimo jausmą. «Jaučiu, kad ji šalia manęs, rami ir džiaugsminga, kad vėl turime bendrų reikalų ir paslapčių., kurie visada buvo ir neišnyko kartu su jos mirtimi, Aleksandra sako. Sunku suprasti ir paaiškinti. Mano broliui visa tai atrodo keista. Nors jis ir nesako, kad aš esu maža ar net pamišusi, tačiau aiškiai taip mano. Dabar aš niekam apie tai nesakau.
Ne visada lengva palaikyti ryšį su mirusiais mūsų kultūroje, kur reikia kuo greičiau įveikti sielvartą ir vėl optimistiškai pažvelgti į pasaulį, kad netrukdytume kitiems. „Mes praradome gebėjimą suvokti mirusiuosius, jų egzistavimą, rašo etnopsichologas Tobie Nathanas. „Vienintelis ryšys, kurį galime sau leisti turėti su mirusiais, yra jausti, kad jie vis dar gyvi. Tačiau kiti dažnai tai suvokia kaip emocinės priklausomybės ir infantilumo požymį.1.
Ilgas priėmimo kelias
Jei galime susisiekti su mylimu žmogumi, gedulo darbas atliktas. Kiekvienas tai daro savo tempu. „Savaitės, mėnesius, metus gedintis žmogus kovos su visais savo jausmais“, – aiškina psichoterapeutė Nadine Beauthéac.2. - Kiekvienas šį laikotarpį išgyvena skirtingai.: vieniems sielvartas nepaleidžia, kitiems karts nuo karto rieda — bet kiekvienam jis baigiasi sugrįžimu į gyvenimą.
„Išorinį nebuvimą pakeičia vidinis buvimas“
Kalbama ne apie netekties susitaikymą – iš principo neįmanoma sutikti su mylimo žmogaus netektimi – o apie tai, kas atsitiko, suvokti tai, išmokti su tuo gyventi. Iš šio vidinio judėjimo gimsta naujas požiūris į mirtį... ir į gyvenimą. „Išorinį nebuvimą pakeičia vidinis buvimas“, – tęsia Nadine Boteac. „Ir visai ne dėl to, kad velionis mus traukia, kad gedulo neįmanoma išgyventi arba kad kažkas su mumis negerai“.
Čia nėra bendrų taisyklių. „Kiekvienas susidoroja su savo kančiomis kaip gali. Svarbu įsiklausyti į save, o ne į „gerus patarimus“, įspėja Nadine Boteak. — Juk gedinčiam sakoma: nelaikyk visko, kas tau primena mirusįjį; daugiau nekalbėk apie jį; tiek laiko praėjo; gyvenimas tęsiasi... Tai klaidingos psichologinės idėjos, sukeliančios naujas kančias ir didinančios kaltės bei kartėlio jausmą.
Neužbaigti santykiai
Kita tiesa: konfliktai, prieštaringi jausmai, kuriuos patiriame žmogaus atžvilgiu, kartu su juo neišnyksta. „Jie gyvena mūsų sieloje ir yra bėdų šaltinis“, – patvirtina psichologė ir psichoanalitikė Marie-Frédérique Bacqué. Maištaujantys paaugliai, netekę vieno iš tėvų, išsiskyrę sutuoktiniai, iš kurių vienas miršta, pilnametis, nuo jaunystės palaijęs priešiškus santykius su seserimi, kuri mirė...
„Kaip ryšiai su gyvais žmonėmis: santykiai bus tikri, geri ir ramūs, kai suprasime ir priimsime išėjusiojo nuopelnus ir trūkumus“
Kaip išgyventi prieštaringų jausmų antplūdį ir nepradėti kaltinti savęs? Tačiau šie jausmai kartais ateina. „Kartais prisidengiant svajonėmis, kurios kelia sunkių klausimų“, – aiškina psichologė. — Neigiamas ar prieštaringas požiūris į mirusįjį gali pasireikšti ir nesuprantamos ligos ar gilaus liūdesio pavidalu. Negalėdamas nustatyti savo kančios šaltinio, žmogus dažnai gali kreiptis pagalbos be jokios naudos. O dėl psichoterapijos ar psichoanalizės tampa aišku, kad reikia padirbėti ties santykiais su mirusiuoju, o klientui tai viską pakeičia.
Gyvybinė energija
Ryšiai su mirusiaisiais turi tokias pačias savybes kaip ir ryšiai su gyvaisiais.: santykiai bus tikri, geri ir ramūs, kai suprasime ir priimsime išėjusiųjų nuopelnus ir trūkumus bei permąstysime savo jausmus jiems. „Tai nuveikto gedulo darbo vaisius: peržvelgiame santykio su velioniu elementus ir darome išvadą, kad jo atmintyje išlikome tai, kas leido ar vis dar leidžia mums formuotis“, – sako Marie. -Frédéricas Baquet.
Dorybės, vertybės, kartais prieštaringi pavyzdžiai – visa tai sukuria gyvybinę energiją, kuri perduodama iš kartos į kartą. „Mano tėvo sąžiningumas ir kovinga dvasia išlieka manyje kaip gyvybiškai svarbus variklis“, – liudija 45 metų Filipas. „Jo mirtis prieš šešerius metus mane visiškai suluošino. Gyvenimas sugrįžo kai pradėjau jausti, kad manyje pasireiškia jo dvasia, jo bruožai.
1 T. Nathan „Nauja sapnų interpretacija“), Odile Jacob, 2011 m.
2 N.Beauthéac „Šimtas atsakymų į klausimus apie gedulą ir sielvartą“ (Albin Michel, 2010).