Kad vaikas augtų laimingas ir pasitikintis savimi, reikia ugdyti jame optimizmą. Idėja atrodo akivaizdi, tačiau dažnai nesuprantame, ko tam reikia. Per dideli reikalavimai, taip pat per didelė apsauga, gali formuoti kitokias vaiko nuostatas.
Optimizmo naudą įrodė daugybė tyrimų. Jie apima visas gyvenimo sritis (šeimos, akademinės, profesinės), įskaitant psichinį stabilumą. Optimizmas mažina stresą ir apsaugo nuo depresijos.
Dar labiau stebina tai, kad optimizmo poveikis daro įtaką viso kūno sveikatai. Optimizmas kursto savigarbą ir pasitikėjimą savimi. Tai veikia imuninę sistemą. Optimistai ilgiau išlieka aktyvūs, greičiau atsigauna po traumų, fizinio krūvio ir ligų.
Psichologijos: manote, kad užauginti laimingą vaiką reiškia įskiepyti jam optimistišką mąstyseną. Ką tai reiškia?
Alainas Braconnier, psichologas, psichoanalitikas, knygos „Optimistiškas vaikas: šeimoje ir mokykloje“ autorius: Optimizmas – tai gebėjimas, viena vertus, matyti teigiamus scenarijus ir, kita vertus, pagrįstai įvertinti bėdas. Pesimistai yra linkę nuvertinti vertinimus ir neigiamus apibendrinimus. Jie dažnai sako: „Aš esu tuščia vieta“, „Aš negaliu susidoroti su aplinkybėmis“. Optimistai nesigilina į tai, kas jau įvyko, o bando sugalvoti, ką daryti toliau.
Optimizmas – įgimta ar įgyta kokybė? Kaip atpažinti vaiko polinkį į optimizmą?
Visi vaikai nuo gimimo rodo optimizmo ženklus. Nuo pirmųjų mėnesių vaikas šypsosi suaugusiems, parodydamas, kad jam viskas gerai. Jam viskas įdomu, jis aistringas viskam, kas nauja, viskas, kas juda, blizga, skleidžia garsus. Jis nuolat reikalauja dėmesio. Jis greitai tampa puikiu išradėju: nori viską išbandyti, viską pasiekti.
Auginkite vaiką taip, kad jo prisirišimas prie jūsų neatrodytų kaip priklausomybė, bet kartu suteiktų saugumo jausmą
Kai kūdikis yra pakankamai senas, kad galėtų išlipti iš savo lovelės, jis iš karto pradeda tyrinėti ją supančią erdvę. Psichoanalizėje tai vadinama „gyvenimo polėkiu“. Tai verčia mus užkariauti pasaulį.
Tačiau tyrimai rodo, kad kai kurie vaikai yra smalsesni ir atviresni nei kiti. Tarp ekspertų buvo nuomonė, kad tokie vaikai sudaro 25% viso skaičiaus. Tai reiškia, kad tris ketvirčius natūralų optimizmą galima pažadinti per treniruotes ir atitinkamą atmosferą.
Kaip tai padaryti?
Vaikas augdamas susiduria su apribojimais, gali tapti agresyvus ir nelaimingas. Optimizmas jam padeda nepasiduoti sunkumams, o juos įveikti. Nuo dvejų iki ketverių metų tokie vaikai daug juokiasi, žaidžia, mažiau jaudinasi dėl išsiskyrimo su tėvais, geriau toleruoja vienatvę. Jie sugeba leisti laiką vieni su savimi, gali užimti save.
Norėdami tai padaryti, auklėkite vaiką taip, kad jo prisirišimas prie jūsų neatrodytų kaip priklausomybė, bet kartu suteiktų saugumo jausmą. Svarbu, kad būtumėte šalia, kai jam jūsų reikia – pavyzdžiui, kad padėtumėte jam užmigti. Jūsų dalyvavimas būtinas, kad vaikas išmoktų patirti baimes, išsiskyrimą, praradimus.
Jei tėvai per daug giria vaiką, jam gali kilti mintis, kad visi jam skolingi
Taip pat svarbu skatinti atkaklumą viskam, ko vaikas imasi, nesvarbu, ar tai būtų sportas, piešimas ar galvosūkiai. Kai jis atkakliai užsiima, jis pasiekia didelę sėkmę ir dėl to susikuria teigiamą savo įvaizdį. Pakanka stebėti vaikus, kad suprastų, kas jiems teikia malonumą: suvokimas, kad jie kažką daro.
Tėvai turėtų stiprinti teigiamą vaiko savęs suvokimą. Jie gali pasakyti: „Pažiūrėkime, kodėl tau nepasisekė“. Priminkite jam apie jo praeities sėkmes. Apgailestavimas veda į pesimizmą.
Ar nemanote, kad pernelyg optimistiškas vaikas į pasaulį žiūrės pro rožinius akinius ir užaugs nepasiruošęs gyvenimo išbandymams?
Pagrįstas optimizmas netrukdo, o, priešingai, padeda geriau prisitaikyti prie realybės. Tyrimai rodo, kad optimistai yra labiau susikaupę ir susikaupę stresinėse situacijose bei lankstesni susidūrę su iššūkiais.
Žinoma, nekalbame apie patologinį optimizmą, kuris siejamas su visagalybės iliuzija. Tokioje situacijoje vaikas (o paskui ir suaugęs) įsivaizduoja save genijumi Supermenu, kuriam viskas priklauso. Tačiau toks požiūris grindžiamas iškreiptu pasaulio vaizdu: susidūręs su sunkumais toks žmogus bandys apsaugoti savo įsitikinimus neigimo ir pasitraukimo į fantaziją pagalba.
Kaip formuojasi toks perdėtas optimizmas? Kaip tėvai gali išvengti šio scenarijaus?
Nuo tėvų požiūrio į ugdymą priklauso vaiko savigarba, jo jėgų ir gebėjimų įvertinimas. Jei tėvai per daug giria vaiką, žavisi juo be priežasties ar be pagrindo, jam gali kilti mintis, kad visi jam skolingi. Taigi savigarba, jo nuomone, nėra siejama su tikrais poelgiais.
Svarbiausia, kad vaikas suprastų, kodėl jį giria, ką padarė, kad nusipelnė šių žodžių.
Kad taip nenutiktų, tėvai turėtų formuoti vaiko motyvaciją savęs tobulėjimui. Įvertinkite jo pasiekimus, bet tiek, kiek jie to nusipelnė. Svarbiausia, kad vaikas suprastų, kodėl jį giria, ką padarė, kad nusipelnė šių žodžių.
Kita vertus, yra tėvų, kurie kartelę kelia labai aukštai. Ką jiems patartumėte?
Tie, kurie iš vaiko reikalauja per daug, rizikuoja ugdyti jame nepasitenkinimo ir nepilnavertiškumo jausmą. Nuolatinis tik geriausių rezultatų tikėjimasis kelia nerimo jausmą. Tėvai mano, kad tik taip galima ką nors gyvenime pasiekti. Tačiau baimė būti nevertam iš tikrųjų neleidžia vaikui eksperimentuoti, išbandyti naujus dalykus, išeiti iš vėžių – dėl baimės nepateisinti lūkesčių.
Optimistinis mąstymas neįmanomas be jausmo „Aš galiu tai padaryti“. Būtina skatinti sveiką vaiko konkurencingumą ir tikslingumą. Tačiau tėvai turėtų atidžiai stebėti vaiko būklę ir suprasti, ką jis iš tikrųjų gali padaryti. Jei jam blogai sekasi fortepijono pamokose, nerodykite jo pavyzdžiu Mocartui, kuris būdamas penkerių metų sukūrė savo kūrinius.