Įvairiose auditorijose man dažnai užduodamas klausimas: „Mums sakoma, koks šiandien reikalingas humanitarinis švietimo komponentas. Su moksline ir specialia technika viskas aišku. O kokie argumentai humanitarinės pagalbos naudai? Jų čia nėra“.
Kalbėti apie bendrą raidą, kultūrą ir kitus dalykus praeina pro sąmonę. Mes esame praktiškos būtybės. Iš tiesų, kam mums taip reikalingi humanitariniai mokslai? Ir tada staiga radau ne tik vienintelę, bet ir galimą samprotavimo liniją.
Visi esame girdėję ir skaitę apie kiborgus. Kiborgas yra pusiau robotas, pusiau žmogus, biologinis organizmas, kuriame yra mechaninių, cheminių ar elektroninių komponentų, be kurių jis negali gyventi. Ar tu supranti? Mes jau nebe žmonės.
Valgome koncentratus, gydome chemija, kai kas gyvena su dirbtine širdimi ar svetimomis kepenimis. Priklauso nuo kompiuterio pelės ir klavišų. Kelią kertame prie šviesoforo. Bendraujame su simpatijomis ir jaustukais, atpratindami nuo žodinės kalbos. Beveik prarado rašymo įgūdžius. Kaip ir skaičiavimo įgūdžiai. Medžių rūšių ir paukščių rūšių sąraše vargu ar kas pasieks dešimtį. Laiko atmintis pakeičia kalendorių ir orų prognozę. Orientacija ant žemės — navigatorius.
Asmeninio kontakto su kitu asmeniu poreikis yra minimalus. Su klientu ar partneriu bendraujame per Skype, pinigus gauname kortele. Iš Seišelių verslu besiverčiančio viršininko per visą tarnybą niekada negalima pamatyti.
Kalbėjimas apie nieką kartais yra svarbiau už mokslinę konferenciją ir gamybinį susirinkimą
Paimkite paprastą situaciją: dingo elektra. Taip pat šildymas. Liko be šilumos, be maisto, be išorinės informacijos. Pasaulio pabaiga. Be civilizacinių ginklų esame bejėgiai prieš gamtą, o patys šie įrankiai yra juokingai pažeidžiami: ne taip seniai buvome informuoti, kad Didįjį hadronų greitintuvą išjungė šeškas.
Organizmui, kuris ilgą laiką neužsiima fiziniu darbu, reikia treniruočių normaliam funkcionavimui. Visi priprato prie šios minties, nors ne visi jos laikosi. Bet juk treniruotis būtina ir norint išlaikyti savyje žmogiškąjį komponentą. Pavyzdžiui, bendravimas. Ne utilitaristas ir ne verslas - šeima, draugiška, klubas.
Kalbėjimas apie nieką kartais yra svarbiau už mokslinę konferenciją ir gamybinį susirinkimą. Tam skirtas ir menas bei literatūra. Taip mokomės įsiskverbti į kito būseną, galvojame apie save. Pastariesiems laiko nėra. Ir visa tai ne tik pageidautina, bet ir būtina. Siekdami sėkmės ir saugumo, turime suprasti ir jausti partnerį, aiškiai išsakyti savo ketinimus ir idėjas bei kartu užtikrinti atsakomybę. Nekontaktinė, automatinė egzistencijos forma anksčiau ar vėliau gali privesti žmoniją į katastrofišką apsirikimą.