Turinys
Pirmiausia išsiaiškinkime, kodėl tai apskritai vyksta? Kodėl vaikas čiulpia nykštį? Iš tiesų, tai gana dažnas reiškinys ne tik šeimose su vaikais, bet ir ten, kur yra ikimokyklinukų. Kokio amžiaus nykščio čiulpimas yra normalus?
„2-3 mėnesių amžiaus vaikas susiranda rankas ir iškart deda jas į burną apžiūrai“, – sako етский ихолог Ksenija Nesyutina. – Tai visiškai normalu, o jei tėvai, nerimaujantys, kad vaikas ateityje žįs pirštukus, neleidžia žįsti ir įsideda į burną čiulptuką, tai kenkia vaiko vystymuisi. Juk norint pradėti naudotis rankomis, lavinti motoriką, pirmiausia reikia surasti ir burna apžiūrėti rankas.
Na, o jei mažylis paaugo, bet įprotis išliko, reikia tai išsiaiškinti. Nykščio čiulpimo priežasčių yra daug.
– Maždaug 1 metų amžiaus nykščio čiulpimas gali rodyti nepatenkintą čiulpimo refleksą. Paprastai šiuo metu vaikai nuo maitinimo krūtimi ar mišinio aktyviai pereina prie įprasto maisto. Ne visi vaikai lengvai prie to prisitaiko ir kartais pradeda reikšti trūkumą čiulpdami pirštus, aiškina Ksenia Nesyutina. „2 metų amžiaus nykščio čiulpimas dažniausiai yra ženklas, kad vaikui kažkas trukdo. Dažnai šie nerimai yra susiję su atsiskyrimu nuo mamos: mama nueina nakvoti į savo kambarį, o vaikas, tai patyręs, ima save raminti čiulpdamas pirštą. Tačiau gali būti ir kitų sudėtingesnių rūpesčių. Ateityje tai gali virsti tuo, kad vaikas kramtysis nagus, skins žaizdas odoje ar išsiraus plaukus.
Taigi, suprantame: jei kūdikis tik pradeda pažinti savo kūną ir jį supantį pasaulį, leiskite jam ramiai žįsti pirštukus. Niekas neišnyks. Bet jei laikas praeina, mažasis žmogus paauga ir jau seniai eina į sodą, o pirštai vis dar „slepiasi“ burnoje, reikia imtis priemonių.
Tačiau atpratinti vaiką žįsti nykštį nėra lengva užduotis.
Raskite akimirką
Pasirodo, kad „pirštas į burną“ nėra tik įprotis. Mūsų eksperto teigimu, nykščio čiulpimas psichologiškai gali būti nusistovėjęs kompensacinis mechanizmas.
„Kitaip tariant, nykščio čiulpimas suteikia vaikui (kompensuoja) tai, ko jis negali emociškai gauti“, – sako Ksenia Nesyutina. – Pavyzdžiui, kalbame apie sunerimusią mamą – jai sunku nuraminti vaiką, suteikti jam paramos, pasitikėjimo. Norėdamas kažkaip save nuraminti, vaikas naudojasi ne „mamos ramybe“, o čiulpia nykštį. Tai yra, vaikui jau 3-4-5 metai, o jis vis dar ramina kaip 3-4 mėnesių kūdikis – čiulpimo pagalba.
Norėdami atjunkyti vaiką, turite rasti pagrindinę priežastį. Tai yra, suprasti, kodėl vaikas kiša rankas į burną, ką jis tokiu būdu pakeičia ir kaip gali patenkinti šį poreikį emociniame lygmenyje.
– Svarbu atkreipti dėmesį, kokiais momentais vaikas kiša pirštukus į burną: pavyzdžiui, prieš miegą, kai pats žaidžia žaislus, darželyje. Greičiausiai tai vaikui įtemptos akimirkos. Svarbu padėti vaikui prisitaikyti prie šios veiklos, kad ji nesukeltų mažyliui tiek daug nerimo, – rekomenduoja psichologė.
Per žaidimą
Turbūt jums ne paslaptis, kad žaidimas vaikams yra ne tik laisvalaikio praleidimo galimybė, bet ir būdas pažinti juos supantį pasaulį, pagalba vystymuisi, o kartais net terapija.
Žaidimas gali padėti vaikui susidoroti su nerimu.
„Jei vaikas yra vyresnis nei 3 metai, tada psichologijos požiūriu vaiką galima atjunkyti, jei jam nebereikia žįsti nykštį“, - pažymi Ksenia Nesyutina. – Tai yra, vaikas nerimauja, o nerimą kompensuoja čiulpdamas nykštį. Ir čia reikėtų įtraukti tėvelius: susidoroti su nerimu, baimėmis galite padėti žaidimų, pokalbių, lopšinių, pasakų skaitymo pagalba. Daug geriau, jei vaikas žaidžia su žaislais ar piešia tai, ko bijo, dėl ko nerimauja, nei tiesiog kompensuoti šią įtampą čiulpiant nykštį.
Uždrausti: taip arba ne
Tačiau reikia pripažinti, kad labai nemalonu žiūrėti, kaip užaugęs vaikas vėl slampinėja pirštu. Tėvas yra suaugęs žmogus, jis supranta, kad tai negerai, bet ne visi žino, kaip kompetentingai reaguoti. Ir kas prasideda? "Ištrauk pirštą nuo burnos!", "Kad aš to nematyčiau", "Tai neįmanoma!" ir viskas taip.
Tačiau, pirma, ši technika ne visada veikia. Ir, antra, tai gali būti kupina pasekmių.
„Tiesioginis nykščio čiulpimo draudimas ar kitos drastiškos priemonės, pavyzdžiui, pirštų apibarstymas pipirais, sukelia dar daugiau neigiamų pasekmių“, – pabrėžia psichologė Nesyutina. – Jei anksčiau vaikas negalėjo susidoroti su psichologine įtampa ir ją kompensuodavo čiulpdamas nykštį, tai dabar jis net negali to padaryti. Ir kas vyksta? Įtampa patenka į vidų, į kūną ir vėliau gali pasireikšti dar „keiskesne“ elgsena ar net ligomis.
Todėl nereikėtų spręsti problemos „rykšte“ – geriau dar kartą perskaityti du ankstesnius punktus.
Jokio streso – jokių problemų
Ir yra tokia istorija: lyg ir viskas gerai, vaikui blogų įpročių nėra, bet staiga – vieną kartą! – ir vaikas pradeda čiulpti pirštukus. O vaikui, beje, jau ketveri metai!
Neišsigąskite.
– Streso akimirkomis pirštus gali pradėti čiulpti net 3-4 metų vaikas ar net ikimokyklinukas. Galite į tai atkreipti dėmesį, tačiau, kaip taisyklė, vos tik stresas kompensuojamas, įprotis išnyksta savaime, sako mūsų ekspertas.
Bet stresas gali būti įvairus, ir jei supranti priežastį (pavyzdžiui, visa šeima persikėlė gyventi į naują vietą ar močiutė aprėkė vaiką), tai galima pasakyti, paguosti, nuraminti. O jei nykščio čiulpimas įvyktų, atrodytų, be jokios aiškios priežasties, tai netrukdys tėvams „iškišti ausis“ ir bandyti suprasti, paklausti vaiko, kas jam trukdo ar kas jį išgąsdino.
Atkreipkite dėmesį į… save
Kad ir kaip šventvagiškai tai skambėtų, pasitaiko, kad kūdikio nerimo priežastis slypi jo... tėvuose. Taip, sunku tai sau pripažinti, bet būna, kad stresinę situaciją sukuria mama.
– Be kita ko, dažnai praverčia, jei į psichoterapeutą kreipiasi pats tėvas. Tai padeda pašalinti emocinę įtampą iš tėvų, kurią nerimastingos mamos linkusios transliuoti savo vaikams, sako Ksenia Nesyutina.