Pajutau norą stumti, ir visas dukros kūnas išlindo! Mano vyras apsimetė, kad nepanikuoja
Būdama 32 metų pagimdžiau trečią vaiką, stovėdama viena virtuvėje... Tai nebuvo planuota! Bet tai buvo geriausia akimirka mano gyvenime!
Trečiojo vaiko gimimas buvo puikus nuotykis! Nėštumo metu buvau priėmusi didelių pasiryžimų, pavyzdžiui, reguliariai be skausmo eiti į gimdymo kursus, prašyti epidūro, trumpai tariant, visa tai, ko nedariau antrą kartą. Ir aš dėl to gailėjausi, toks sunkus buvo šis gimdymas. Dėl šių gerų pasiryžimų buvau ramus, net jei tie 20 km, skyrę mane nuo gimdymo palatos, man atrodė daug. Bet ei, pirmuosius du aš atvykau laiku ir tai mane nuramino. Dešimt dienų iki gimdymo baigiau ruošti daiktus kūdikiui, ramu. Pavargau, tiesa, bet kaip nebūti, kai man jau beveik terminas ir reikėjo prižiūrėti savo 6 ir 3 metų vaikus. Neturėjau jokių susitraukimų, kad ir mažų, kurie galėjo mane įspėti. Tačiau vieną vakarą jaučiausi ypač išsekęs ir anksti nuėjau miegoti. Ir tada, apie 1:30 ryto, mane pažadino didžiulis skausmas! Labai galingas susitraukimas, kuris, atrodo, niekada nenorėjo sustoti. Vos baigta, atėjo dar du labai stiprūs susitraukimai. Ten supratau, kad gimdysiu. Mano vyras pabudo ir paklausė, kas vyksta! Liepiau jam paskambinti mano tėvams, kad ateitų pasirūpinti vaikais, o ypač – iškviestų ugniagesius, nes supratau, kad gims mūsų kūdikis! Pagalvojau, kad su ugniagesių pagalba spėsiu patekti į gimdyklą.
Keista, bet aš, kuris esu gana nerimastingas, buvau Zenas! Jaučiau, kad turiu ką nors nuveikti ir kad turiu kontroliuoti. Atsikėliau iš lovos paimti krepšį, pasiruošusi eiti į gimdymo palatą. Vos atėjau į virtuvę, naujas susitraukimas neleido man vienos kojos padėti prieš kitą. Griebiau stalą, nežinojau ką daryti. Gamta nusprendė už mane: staiga pasijutau šlapia ir supratau, kad netenku vandens! Kitą akimirką pajutau, kaip mano kūdikis išslysta iš manęs. Vis dar stovėjau, laikydamas kūdikio galvą. Tada pajutau beprotišką norą stumti: padariau ir visas mano mažos mergaitės kūnas išlindo! Apkabinau ją ir ji labai greitai apsiverkė, o tai mane nuramino! Mano vyras, kuris apsimetė, kad nepanikuoja, padėjo man atsigulti ant plytelių ir apvyniojo mus antklode.
Dukrytę pasikišau po marškinėliais, oda prie odos, kad jai būtų šilta ir kad galėčiau jausti ją arčiausiai širdies. Buvau tarsi apsvaigusi, apimta euforijos, nes taip didžiavausi, kad galėjau pagimdyti tokiu neįprastu būdu, nejausdama nė menkiausio baimės. Neįsivaizdavau, kiek laiko praėjo. Buvau savo burbule... Tačiau viskas įvyko labai greitai: atvažiavo ugniagesiai ir nustebo pamatę mane su kūdikiu ant žemės. Atrodo, kad visą laiką šypsojausi. Gydytojas buvo su jais ir atidžiai mane stebėjo, ypač norėdamas pamatyti, ar neprarandu kraujo. Jis apžiūrėjo mano dukrą ir nupjovė laidą. Tada ugniagesiai įsodino mane į savo sunkvežimį, mano kūdikis vis dar buvo prieš mane. Man paskyrė IV, ir mes nuėjome į gimdymo palatą.
Kai atvykau, mane paguldė į gimdymo kambarį, nes placenta nebuvo išstumta. Jie nuėmė nuo manęs lustą, tada aš išprotėjau ir pradėjau verkti, kol iki šiol buvau neįtikėtinai ramus. Greitai nusiraminau, nes akušerės prašė pastūmėti, kad išeitų placenta. Tuo metu vyras grįžo su mūsų kūdikiu, kurį padėjo ant rankų. Pamatęs mus tokius, jis pradėjo verkti, nes buvo sujaudintas, bet ir dėl to, kad viskas baigėsi gerai! Jis mane pabučiavo ir pažvelgė į mane taip, kaip niekada anksčiau: „Brangioji, tu – išskirtinė moteris. Ar suvokiate ką tik atliktą žygdarbį! Jaučiau, kad jis manimi didžiuojasi, ir tai man davė daug naudos. Po įprastų egzaminų buvome įrengti kambaryje, kuriame pagaliau galėjome apsistoti trise. Tikrai nejaučiau nuovargio ir vyrą sužavėjo mane tokią pamatęs, lyg nieko nepaprasto nebūtų nutikę! Vėliau kontempliuoti apie „reiškinį“ atėjo beveik visas klinikos personalas, tai yra aš, pagimdžiusi moteris, stovinti namuose per kelias minutes!
Net ir šiandien nelabai suprantu, kas man atsitiko. Niekas neleido man taip greitai gimdyti, net ir trečiam vaikui. Visų pirma, atradau savyje nežinomus išteklius, kurie padarė mane stipresnę, labiau pasitikinčią savimi. Ir, kas geriausia, pasikeitė mano vyro požiūris į mane. Jis manęs nebelaiko trapia moterimi, vadina „mano miela maža herojė“ ir tai mus suartino.