Norint sukurti sveikus ir pilnaverčius santykius, verta išsiaiškinti, ar mes nuoširdžiai mylime žmogų, ar tiesiog jo gailime. Tai bus naudinga abiem, – įsitikinusi psichoterapeutė Irina Belousova.
Mes retai susimąstome apie gailestį partneriui. Paprastai mes tiesiog nepripažįstame šio jausmo. Pirmiausia kelerius metus gailime partnerio, paskui pastebime, kad kažkas ne taip. Ir tik po to mes užduodame sau klausimą: „Ar tai išvis meilė? Pradedame apie ką nors spėlioti, ieškoti informacijos internete ir, jei pasiseka, einame pas psichologą. Tik po to prasideda rimtas protinis darbas, kuris padės nuoširdžiai pažvelgti į tai, kaip mes bendraujame su mylimu žmogumi, taip pat atrasti veiksnius ir prielaidas, kurios tai lėmė.
Kas yra meilė?
Meilė reiškia gebėjimą ir norą duoti ir gauti. Tikri mainai įmanomi tik tada, kai suvokiame partnerį kaip sau lygų ir tuo pačiu priimame jį tokį, koks jis yra, o ne „modifikuojamas“ jo paties vaizduotės pagalba.
Lygių partnerių santykiuose normalu rodyti užuojautą, užuojautą. Padėti įveikti sunkumus yra svarbi sveikų santykių dalis, tačiau tarp noro padėti ir visiško kito valdymo yra ta riba. Būtent ši kontrolė yra įrodymas, kad mes verčiau nemylime, o gailime savo partnerio.
Toks gailesčio pasireiškimas įmanomas tik tėvų ir vaikų santykiuose: tuomet gailintis žmogus prisiima atsakomybę už kito sunkumų sprendimą, neatsižvelgdamas į partnerio pastangas, kad rastų išeitį iš keblios situacijos. Tačiau santykiai, ypač seksualiniai, „nutrūksta“, kai partneriai pradeda vaidinti netinkamus vaidmenis – ypač vaiko ir tėvų vaidmenis.
Kas yra gailestis?
Gailestis partneriui – tai užgniaužta agresija, kuri atsiranda dėl to, kad tarp savo emocijų neatpažįstame nerimo. Jos dėka jos galvoje sukasi mintis apie uXNUMXbuXNUMXb, kas vyksta, ir ji dažnai mažai primena tikrovę.
Pavyzdžiui, vienas iš partnerių nesusitvarko su savo gyvenimiškomis užduotimis, o antrasis, kurio gailisi, savo galvoje konstruoja idealų mylimo žmogaus įvaizdį. Tas, kuris apgailestauja, neatpažįsta kitame stipraus žmogaus, galinčio atlaikyti sunkumus, bet kartu bijo prarasti ryšį su juo. Šiuo metu jis pradeda pamaloninti silpną partnerį.
Moteris, kuri gailisi savo vyro, turi daugybę iliuzijų, padedančių išlaikyti ir išlaikyti gero žmogaus įvaizdį. Ji džiaugiasi pačiu santuokos faktu – jos vyras, galbūt ne pats geriausias, „bet mano“. Tarsi tik nuo jo priklausytų jos, kaip seksualios moters, teigiamai priimtos visuomenės, jausmas. Tik vyrui ji reikalinga kaip gaili „mama“. Ir ji nori tikėti, kad ji yra moteris. Ir tai skirtingi vaidmenys, skirtingos pozicijos.
Taip pat naudinga vedusiam vyrui, kuris gailisi savo sutuoktinės, atlikti nemokios partnerės tėvų vaidmenį. Ji – auka (gyvybės, kitų), o jis – gelbėtojas. Jis jos gailisi, saugo nuo įvairių negandų ir taip maitina savo ego. Vaizdas apie tai, kas vėl vyksta, pasirodo iškreiptas: jis įsitikinęs, kad imasi stipraus vyro vaidmens, bet iš tikrųjų jis net ne „tėtis“, o... mama. Juk būtent mamos dažniausiai šluosto ašaras, užjaučia, spaudžia jas prie krūtinės ir užsidaro nuo priešiško pasaulio.
Kas gyvena manyje?
Visi turime vidinį vaiką, kuriam reikia gailesčio. Šis vaikas negali susitvarkyti pats ir desperatiškai ieško suaugusio žmogaus, galinčio viskuo pasirūpinti. Vienintelis klausimas, kokiose situacijose mes iškeliame šią savo versiją į gyvenimo sceną, suteikdami jai laisvę. Ar šis „žaidimas“ netampa mūsų gyvenimo stiliumi?
Šis vaidmuo turi ir teigiamų savybių. Tai suteikia resursų kūrybai ir žaidimui, suteikia galimybę jaustis besąlygiškai mylimam, patirti būties lengvumą. Tačiau ji neturi emocinių resursų spręsti problemas ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
Mūsų suaugusi, atsakinga dalis nusprendžia, ar savo gyvenimą iškeisti į kitų gailestį, ar to nedaryti.
Tuo pačiu metu kiekvienas turi versiją, kuri kažkada buvo pasireiškusi siekiant išspręsti iškilusias problemas. Sunkioje situacijoje pasikliauti ja bus konstruktyviau nei tuo, kuriam reikia gailesčio. Esminis skirtumas tarp šių versijų yra tas, kad viena visada prisiims atsakomybę už sprendimo priėmimą, o kita to neatlaikys ir iškreips mūsų realybę, reikalaudama viską nuspręsti už ją.
Bet ar galima šiuos vaidmenis pakeisti? Apkabinti, iškeliant vaikų dalią į pirmą planą, laiku sustoti ir pasakyti sau: „Štai tiek, man užtenka šilumos nuo artimųjų, dabar eisiu ir pats spręsiu savo problemas“?
Jei nuspręsime atsisakyti atsakomybės, netenkame ir galios, ir laisvės. Mes pavirstame vaiku, užimame aukos poziciją. Ką vaikai turi be žaislų? Tiesiog priklausomybė ir jokios naudos suaugusiems. Tačiau sprendimą, gyventi mainais už gailestį ar ne, priimame tik mes ir mūsų suaugusioji dalis.
Dabar, suprasdami skirtumą tarp tikros meilės ir gailesčio jausmo, tikrai nesupainiosime vieno su kitu. Ir jei vis dėlto suprantame, kad vaidmenys mūsų santykiuose su partneriu iš pradžių klostomi neteisingai arba laikui bėgant susipainioja, geriausia, ką galime padaryti, tai kreiptis į specialistą. Jis padės jums visa tai išsiaiškinti, tikrojo santykių su partneriu atradimo darbą paversdamas unikaliu mokymosi procesu.