Nuo seniausių laikų žinoma, kad mūsų organizmo ligos turi du komponentus – fizinį ir psichosomatinį, pastarasis yra pagrindinė ligų priežastis. Šia tema buvo atlikti įvairūs tyrimai, daug psichologų ir psichoterapeutų yra apgynę disertacijas psichosomatikos tema, tačiau vis dar bergždžiai stengiamės išgydyti ligas tik oficialios medicinos pagalba, vaistams išleisdami milžiniškus pinigus. Bet ką daryti, jei pažvelgsite giliai į save?
Ar kada pagalvojote, kad verta minutei sustoti ir pagalvoti apie save, apie savo artimuosius, suvokti kiekvieną poelgį ir veiksmą? Jei dabar sakysite, kad tam nėra laiko, aš su jumis sutiksiu, bet su
tai pažymiu, kad nėra laiko kam – gyvenimui? Juk kiekvienas mūsų žingsnis, veiksmas, jausmas, mintis yra mūsų gyvenimas, kitu atveju gyvename, kad sirgtume, o sirgti reiškia kentėti! Kiekvienas žmogus gali baigti savo kančias atsigręždamas į sielą ir protą, kuris „pragarą paverčia dangumi, o dangų – pragaru“. Tik mūsų protas gali padaryti mus nelaimingus, tik mes patys ir niekas kitas. Ir atvirkščiai, tik mūsų teigiamas požiūris į gyvenimo procesą gali padaryti mus laimingus, nepaisant aplink vykstančių įvykių.
Egzistuoja nuomonė, kad žmonės, neabejingi jokiems savo ir kitų gyvenimo įvykiams, nieko neišmoksta, o tie, kurie viską ima į širdį, priešingai, išmoksta gyventi, deja, per savo klaidas ir kančias. Vis dėlto geriau priimti ir padaryti išvadą, nei nieko nesimokyti.
Deja, sunku spręsti apie žmogaus savijautą nedalyvaujant, nežinant gyvenimo ir gyvenimo aplinkybių. Kiekvienas iš jūsų, kuris skaitėte šį straipsnį, tikriausiai anksčiau pagalvojo: „Kodėl ši liga atsitiko man? Ir tokį klausimą reikia perfrazuoti iš žodžių „kodėl“ arba „už ką“ į frazę „už ką“. Suprasti mūsų fizines ir psichologines ligų priežastis, patikėkite manimi, nėra lengva, bet nėra geresnio gydytojo už mus pačius. Niekas geriau už jį patį nežino ligonio savijautos. Suradę savo kančios priežastį, tikrai padėsite sau 50%. Supranti, kad net humaniškiausias gydytojas negali pajusti tavo skausmo – tiek fizinio, tiek psichologinio.
„Žmogaus siela yra didžiausias pasaulio stebuklas“, – pasakė Dantė, ir manau, kad niekas su tuo nesiginčys. Užduotis – teisingai suprasti ir įvertinti savo savijautą. Žinoma, tai yra didžiulis darbas su savimi – nustatyti vidinių įtampų buvimą, nes „mes visi vergai geriausio, kas yra mumyse, ir blogiausio, kas yra išorėje“.
Patirdami visus konfliktus, įtampą, savo klaidas, mes ant jų pakimbame, ir toliau viską patiriame vėl ir vėl, kartais net nesuvokdami, kad šie vidiniai stresai vis giliau ir giliau į mus patenka ir vėliau jų atsikratyti sunkiau. Varydami stresą savyje, kaupiame pyktį, pasipiktinimą, neviltį, neapykantą, beviltiškumą ir kitus neigiamus jausmus. Mes visi esame individai, todėl kažkas bando išlieti pyktį ant kitų, ant savo artimųjų, o kažkas suspaudžia stresą savo sielose, kad nepablogintų dabartinių įvykių. Bet, patikėkite manimi, nei vienas, nei kitas nėra vaistas. Emociniais protrūkiais išlaisvinus įtampą į išorę, tik trumpam pagerėja, nes žmogus nesuprato pagrindinio dalyko – kodėl jam tai davė likimas ir Viešpats. Galų gale, kaip teigė Belinskis: „Rasti blogio priežastį yra beveik tas pats, kas rasti vaistą nuo jo“. Ir radę šį „vaistą“, nebesirgsite, o kai vėl susidursite su šiuo negalavimu, tiksliai žinosite, kaip elgtis. Nebeturėsite streso, bet suprasite gyvenimą ir ypatingas jo aplinkybes. Tik prieš save galime būti tikrai sąžiningi ir teisingi.
Už išorinio bravūriškumo žmonės dažnai neparodo to, kas yra jų širdyje ir sieloje, nes mūsų šiuolaikinėje visuomenėje nėra įprasta kalbėti apie emocinius išgyvenimus, parodyti save silpnesniam už kitus, nes, kaip ir džiunglėse, išgyvena stipriausi. Kiekvienas įpratęs savo švelnumą, nuoširdumą, žmogiškumą, infantilumą slėpti po skirtingomis kaukėmis, o ypač – po abejingumo ir pykčio kaukėmis. Daugelis netrikdo savo sielos jokiais išgyvenimais, seniai leidę širdžiai sustingti. Tuo pačiu metu tokį griežtumą pastebės tik aplinkiniai, bet ne jis pats.
Daugelis pamiršo, kas yra labdara, arba gėdijasi ją rodyti viešai. Stresas dažnai kyla dėl neatitikimo tarp to, ką sakome, ir to, ko sąmoningai ar nesąmoningai trokštame. Norint suprasti save, reikia ne tik laiko, bet ir galimybės savistabai, o norint atsikratyti streso – verta pabandyti.
Sukhomlinskis Vasilijus Aleksandrovičius, nusipelnęs rusų kalbos ir literatūros mokytojas, teigė, kad „Žmogus yra tuo, kuo jis tampa, likdamas vienas su savimi, o tikroji žmogiškoji esmė išreiškiama jame, kai jo veiksmus lemia ne kažkas, o jo paties sąžinė“.
Kai likimas sutrukdo, pavyzdžiui, sąnarių ligas, tada lieka laiko pagalvoti ir apmąstyti, kas buvo padaryta ir ką reikia daryti teisingai. Bet kokia sąnarių liga, kuri atsirado pirmą kartą, yra pirmasis požymis, kad elgiatės prieštaraujant savo norams, sąžinei ir sielai. Lėtinės tapusios ligos jau „rėkia“, kad tiesos akimirka praleista, o nuo teisingo sprendimo vis labiau tolstate streso, baimės, pykčio ir kaltės jausmo link.
Kaltės jausmas taip pat kiekvienam yra skirtingas: prieš artimuosius, prieš kitus ar prieš save, kad nesugebėjo padaryti, pasiekti tai, ko norėjo. Dėl to, kad fizinės ir psichologinės būsenos visada yra susijusios, mūsų kūnas iš karto siunčia mums signalus, kad kažkas negerai. Prisiminkite paprastą pavyzdį, po didelio streso dėl konflikto, ypač su artimaisiais, kurie mums svarbesni už išorinę aplinką, dažnai skauda galvą, kai kuriuos net baisi migrena. Dažniausiai taip nutinka dėl to, kad žmonės nesugebėjo išsiaiškinti tiesos, dėl kurios jie ginčijosi, negalėjo nustatyti streso priežasties arba žmogus tada galvoja, kad vyksta ginčai, vadinasi, meilės nėra.
Meilė yra vienas iš svarbiausių jausmų mūsų gyvenime. Meilės atmainų yra daug: artimų žmonių meilė, vyro ir moters meilė, tėvų ir vaikų meilė, meilė aplinkiniam pasauliui ir meilė gyvenimui. Kiekvienas nori jaustis mylimas ir reikalingas. Svarbu mylėti ne dėl kažko, o todėl, kad šis žmogus yra tavo gyvenime. Mylėti padaryti laimingą yra svarbiau nei tapti turtingu. Žinoma, materialioji pusė šiuo metu yra svarbi mūsų gyvenimo dalis, tereikia išmokti džiaugtis tuo, ką turime, ką galėjome pasiekti, o ne kentėti dėl to, ko dar neturime. Sutikite, nesvarbu, ar žmogus vargšas ar turtingas, lieknas ar storas, žemas ar aukštas, svarbiausia, kad jis būtų laimingas. Dažniausiai darome tai, kas būtina, o ne tai, kas mus džiugintų.
Kalbėdami apie dažniausiai pasitaikančias ligas, galime išsiaiškinti tik paviršutinišką problemos dalį, o jos gelmę kiekvienas tyrinėjame patys, analizuodami ir darydami išvadas.
Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad kraujospūdis pakyla esant stipriam fiziniam krūviui, esant emocinei įtampai, streso metu ir po kurio laiko sunormalėja po streso, vadinamojo širdies streso, nutraukimo. O hipertenzija vadinamas nuolatinis slėgio padidėjimas, kuris išlieka net ir nesant šių krūvių. Pagrindinė hipertenzijos priežastis visada yra stiprus stresas. Streso poveikis organizmui ir jo nervų sistemai yra vienas iš pagrindinių veiksnių, sukeliančių nuolatinį kraujospūdžio padidėjimą ir hipertenzines krizes. Ir kiekvienas žmogus gyvenime turi savo stresų: kažkas turi problemų asmeniniame gyvenime, šeimoje ir (arba) darbe. Daugelis pacientų neįvertina neigiamų emocijų įtakos savo kūnui. Todėl kiekvienas, susidūręs su tokia liga, turėtų įvertinti ir išanalizuoti tam tikrą savo gyvenimo segmentą, susijusį su hipertenzija, ir „iškirpti“ iš gyvenimo, kas paskatino pacientą iki šios diagnozės. Būtina stengtis atsikratyti streso ir baimių.
Labai dažnai spaudimo šuoliai sukelia baimę ir, vėlgi, šios baimės yra skirtingos: kažkas bijo prarasti darbą ir likti be pragyvenimo šaltinio, kažkas bijo likti vienas – be dėmesio ir meilės. Žodžiai apie nuovargį, nemigą, nenorą gyventi – patvirtina gilią depresiją. Ši depresija – ne vakarykštė diena, o susidėjo iš daugybės problemų, kurių arba nespėjai išspręsti, arba pasirinkai netinkamus sprendimus, o kova gyvenime nepasiekė norimų rezultatų, tai yra, nėra nieko siekė. Ir kaupėsi kaip sniego gniūžtė, kurią šiuo metu sunku sunaikinti.
Tačiau yra noras būti mobiliam, noras įrodyti, kad žmogus kažko vertas, noras įrodyti savo vertę ne tik kitiems, bet, svarbiausia, sau. Tačiau nėra galimybės to padaryti. Sunku nustoti emociškai reaguoti į vykstančius gyvenimo įvykius, nepataisysime mūsų atžvilgiu neigiamų aplinkinių charakterių, reikia stengtis keisti savo reakciją į pasaulį. Pritarsiu, jei atsakysi, kad sunku, bet vis tiek gali pabandyti, ne dėl kito, o dėl savęs ir savo sveikatos.
Volteras pasakė: „Pagalvokite, kaip sunku pakeisti save, ir jūs suprasite, koks nereikšmingas yra jūsų gebėjimas pakeisti kitus“. Patikėk, taip yra. Tai patvirtina rusų rašytojo, publicisto ir filosofo Rozanovo Vasilijaus Vasiljevičiaus posakis, teigdamas, kad „namuose jau yra blogis, nes toliau – abejingumas“. Galite nekreipti dėmesio į jums rūpimą blogį ir malonų kitų žmonių požiūrį į jus laikyti stebuklu.
Žinoma, sprendimas konkrečiose situacijose yra jūsų, bet mes keičiame santykius mus supančio pasaulio atžvilgiu, pradedant nuo savęs. Likimas mums duoda pamokas, kurias turime išmokti, išmokti teisingai elgtis patys, todėl geriausia keisti požiūrį į aktualijas, priimti sprendimus ne iš emocinės, o iš racionalios pusės. Patikėkite, emocijos sunkiose situacijose užgožia tiesą, kas vyksta, ir žmogus, kuris viską daro emocijomis, negali priimti teisingo, subalansuoto sprendimo, nemato tikrų jausmų žmogaus, su kuriuo bendrauja ar konfliktuoja.
Streso poveikis organizmui tikrai toks žalingas, kad gali sukelti ne tik galvos skausmą, hipertenziją, koronarinę širdies ligą, aritmiją, bet ir sunkiausią ligą – vėžį. Kodėl dabar oficiali medicina teigia, kad vėžys nėra mirtina liga? Kalbama ne tik apie vaistus, išrasti, ištirti ir sėkmingai naudojami visi efektyviausi vaistai. Grįžtant prie klausimo apie bet kokios ligos išgydymą, svarbu žinoti, kad pats pacientas to nori. Pusė teigiamo rezultato – noras gyventi ir prisiimti atsakomybę už gydymą.
Kiekvienas, susidūręs su vėžiu, turėtų suprasti, kad liga likimo duota permąstyti savo gyvenimą, kad suprastų, kas buvo padaryta ne taip ir ką galima pakeisti ateityje. Niekas negali pakeisti praeities, tačiau suprasdamas klaidas ir darydamas išvadas gali pakeisti savo mąstymą būsimam gyvenimui, o gal ir paprašyti atleidimo, kol tam yra laiko.
Vėžiu sergantis žmogus pats turi priimti sprendimą: susitaikyti su mirtimi arba pakeisti savo gyvenimą. O norint pasikeisti tiksliai pagal savo norus ir svajones, nereikia daryti to, ko nepriimate. Visą gyvenimą darei ką galėjai, kai kurie ištvėrė, kentėjo, laikė savyje jausmus, suspaudė tavo sielą. Dabar gyvenimas suteikė jums galimybę gyventi ir mėgautis gyvenimu taip, kaip norite.
Klausykite ir atidžiau pažvelkite į jus supantį pasaulį: kaip nuostabu kiekvieną dieną būti gyvam, mėgautis saule ir giedru dangumi virš galvos. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip vaikiška kvailystė, bet jūs neturite ko prarasti, jei prarasite savo gyvenimą! Todėl pasirinkimas yra tik tavo: rasti laimę ir mokytis būti laimingu, nepaisant aplinkybių, mylėti gyvenimą, mylėti žmones nieko nereikalaudamas mainais, ar prarasti viską. Vėžys suserga tada, kai žmogaus sieloje daug pykčio ir neapykantos, o šis pyktis dažniausiai neiššaukiamas. Pyktis gali būti ne prieš tam tikrą žmogų, nors tai nėra neįprasta, o į gyvenimą, į aplinkybes, prieš save dėl to, kas nepasisekė, nepasiteisino taip, kaip norėjosi. Daugelis žmonių bando keisti gyvenimo aplinkybes, nesuvokdami, kad į jas reikia atsižvelgti ir bandyti jas priimti.
Galbūt praradote gyvenimo prasmę, kai žinojote, dėl ko ar kam gyvenate, bet šiuo metu taip nėra. Nedaugelis iš mūsų gali iš karto atsakyti į klausimą: „Kokia yra gyvenimo prasmė? arba "Kokia jūsų gyvenimo prasmė?". Galbūt šeimoje, vaikuose, tėvuose... O gal gyvenimo prasmė yra pačiame gyvenime?! Kad ir kas nutiktų, reikia gyventi.
Pasistenkite įrodyti sau, kad esate stipresnis už nesėkmes, problemas ir ligas. Norėdami susidoroti su depresija, turite užsiimti bet kokia jums patinkančia veikla. Anglų rašytojas Bernardas Shaw sakė: „Esu laimingas, nes neturiu laiko galvoti, kad esu nelaimingas“. Didžiąją dalį laisvo laiko skirkite savo pomėgiui, ir jūs neturėsite laiko depresijai!