Garsus britų futuristas Ianas Pearsonas prognozavo, kad iki 2050 metų žmonija savo augintiniams ir kitiems gyvūnams galės implantuoti prietaisus, kurie leis jiems kalbėtis su mumis.
Kyla klausimas: jei toks prietaisas gali duoti balsą ir tiems gyvūnams, kurie auginami ir žudomi maistui, ar tai privers žmones persvarstyti savo požiūrį į mėsos valgymą?
Visų pirma, svarbu suprasti, kokias galimybes tokia technologija suteiks gyvūnams. Abejotina, ar ji leis gyvūnams koordinuoti pastangas ir kokiu nors orvelišku būdu nuversti savo pagrobėjus. Gyvūnai turi tam tikrus tarpusavio bendravimo būdus, tačiau jie negali derinti savo pastangų, kad pasiektų kokių nors sudėtingų tikslų, nes tam iš jų prireiktų papildomų gebėjimų.
Tikėtina, kad ši technologija suteiks tam tikrą semantinę perdangą dabartiniam gyvūnų komunikaciniam repertuarui (pavyzdžiui, „woo, woo!“ reikštų „įsibrovėlis, įsibrovėlis!“). Gali būti, kad vien dėl to kai kurie žmonės nustos valgyti mėsą, nes kalbančios karvės ir kiaulės mūsų akyse „sužmogintų“ ir atrodytų panašesnės į mus pačius.
Yra keletas empirinių įrodymų, patvirtinančių šią mintį. Tyrėjų grupė, vadovaujama rašytojo ir psichologo Brocko Bastiano, paprašė žmonių parašyti trumpą esė apie tai, kuo gyvūnai panašūs į žmones, arba atvirkščiai – žmonės yra gyvūnai. Dalyviai, kurie humanizavo gyvūnus, turėjo daugiau teigiamo požiūrio į juos nei dalyviai, kurie rado gyvūnų bruožus žmonėms.
Taigi, jei ši technologija leistų mums galvoti apie gyvūnus panašesnius į žmones, tai galėtų prisidėti prie geresnio gydymo su jais.
Tačiau trumpam įsivaizduokime, kad tokia technologija galėtų daugiau, būtent, atskleisti mums gyvūno protą. Vienas iš būdų, kaip tai gali būti naudinga gyvūnams, yra parodyti mums, ką gyvūnai galvoja apie savo ateitį. Tai galėtų užkirsti kelią žmonėms matyti gyvūnus kaip maistą, nes tai paskatintų mus pamatyti gyvūnus kaip būtybes, kurios vertina savo gyvybę.
Pati „humaniško“ žudymo samprata remiasi idėja, kad gyvūną galima nužudyti, stengiantis sumažinti jo kančias. Ir viskas dėl to, kad gyvūnai, mūsų nuomone, negalvoja apie savo ateitį, nevertina būsimos laimės, yra įstrigę „čia ir dabar“.
Jei technologijos suteikė gyvūnams galimybę parodyti mums, kad jie turi ateities viziją (įsivaizduokite, kad jūsų šuo sako: „Noriu žaisti kamuolį!“) ir kad jie vertina savo gyvybes („Nežudyk manęs!“), tai įmanoma. kad labiau užjaučiame dėl mėsos žudomus gyvūnus.
Tačiau čia gali būti tam tikrų kliūčių. Pirma, gali būti, kad žmonės gebėjimą formuoti mintis tiesiog priskirtų technologijoms, o ne gyvūnui. Todėl tai nepakeistų mūsų esminio supratimo apie gyvūnų intelektą.
Antra, žmonės dažnai linkę ignoruoti informaciją apie gyvūnų intelektą.
Specialių tyrimų metu mokslininkai eksperimentiškai pakeitė žmonių supratimą apie tai, kokie protingi yra skirtingi gyvūnai. Nustatyta, kad žmonės naudoja informaciją apie gyvūnų intelektą tokiu būdu, kuris neleidžia jiems jaustis blogai dėl dalyvavimo žalojant protingus gyvūnus savo kultūroje. Žmonės ignoruoja informaciją apie gyvūnų intelektą, jei gyvūnas tam tikroje kultūrinėje grupėje jau naudojamas kaip maistas. Tačiau kai žmonės galvoja apie gyvūnus, kurie nevalgomi, arba gyvūnus, kurie vartojami kaip maistas kitose kultūrose, jie galvoja, kad gyvūno intelektas yra svarbus.
Tad visai gali būti, kad suteikus galimybę gyvūnams pasikalbėti moralinis žmonių požiūris į juos nepakeis – bent jau į tuos gyvūnus, kuriuos žmonės jau valgo.
Tačiau turime atsiminti akivaizdų dalyką: gyvūnai bendrauja su mumis be jokių technologijų. Tai, kaip jie su mumis kalba, turi įtakos mūsų elgesiui su jais. Nėra didelio skirtumo tarp verkiančio, išsigandusio kūdikio ir verkiančios, išsigandusios kiaulės. O melžiamos karvės, kurių veršeliai pavagiami netrukus po gimimo, sielvartauja ir rėkia ištisas savaites. Problema ta, kad mes nesivarginame iš tikrųjų klausytis.