Mūsų pasąmonė yra savaip išmintinga: ji ištaiso mūsų psichikos „gedimus“ ir pašalina emocines „klaidas“ jai prieinamu būdu. Tiesa, kartais tai lemia visuomenės požiūriu ne visai priimtiną elgesį. Pavyzdžiui, esant padidėjusiam seksualiniam aktyvumui.
Tarp mano pažįstamų yra daug programuotojų. Tikriausiai taip yra todėl, kad jų pasaulyje apskritai dabar tamsa, tamsa. Bendraudamas su jais šiek tiek gilinausi į jų ypatingą humorą, folklorą ir magiją. Taip, taip, magija. Nes bet kuris programuotojas papasakos daug istorijų apie tai, kaip tai veikė – neaišku KAIP ir neaišku KODĖL. Ir visi, kurie norėjo suprasti priežastis, buvo griežtai baudžiami kodu, kuris kartą ir visiems laikams nepavyko (anksčiau veikė gerai).
Asmeniškai šie kodai, veikiantys ar neveikiantys prieš bet kokią logiką, labai primena mūsų pasąmonę. Taip pat nuo mūsų slepia darbo principus, mainais išduoda keistas savigydos schemas, į kurias nekreipiame dėmesio, kol jos netrukdo gyventi.
Studijų metais draugavau su nepaprasta mergina. Ji buvo protinga ir naivi tuo pačiu metu. Ji daug juokavo, mėgo žaisti: asociacijose, domino, loto. Toks vaikas įsitvirtinusios moters kūne. Pigtailiai ir kojinės, kuprinė meškos pavidalu. Jai labiau patiko vaikiška, o ne moteriška. Kosmetikos parduotuvė – „Vaikų pasaulis“.
Vienas iš „rūpestingų“ bendrų pažįstamų apie ją kalbėjo labai nemaloniai: sako, kad mūsų bendroje kompanijoje nebuvo nei vieno vyro, neskaitant vedusių, kuris nebūtų buvęs jos lovoje. Aš nesu veidmainis. Mes gyvename laisvame pasaulyje, kiekvienas daro su savo gyvenimu kaip nori. Tačiau šie gandai mane nustebino: kaip meškiukai ir kojinės iki kelių dera su tokiu seksualiniu apetitu?
Kažkas buvo sulaužyta jos „meilės etiketo protokole“
Atidžiai aptariau šią temą su mergina. Ji buvo atvira tokiems pokalbiams. Ji sakė, kad, žinoma, daugiau jie meluoja, buvo daug mažiau „nuotykių“ - ir vis dėlto. Nuo tada tapau jos patikėtiniu meilės reikaluose ir kaskart klausydavausi istorijų apie tai, kaip klostėsi jos santykiai. Kažkas buvo sulaužyta jos „meilės etiketo protokole“.
Tais laikais lengvai išdalydavau telefonus įdomiems jauniems žmonėms, o paskui stebėdavau jų įsitraukimo laipsnį: ar jie pakvies mane į pasimatymą? Skambinti? Rašyti SMS? O gal tiesiog nori būti draugais? Jai viskas buvo atvirkščiai: pirmas seksas, o paskui intriga: ar atims telefonas? Ar jis paklaus, koks jo vardas? .. Nuostabi būtybė. Kažkodėl ji visai nebijo.
Jos pėdsakai pasimetė kitoje kompanijoje, žygyje ar kelionėje. Net feisbuke (Rusijoje uždrausta ekstremistinė organizacija) negalėjau jo rasti, sužinoti, kaip jis pasikeitė, kur juda. Jos atvaizdas mano galvoje atsirado iš niekur, paskaitoje. Studentams pasakojau apie aukų seksualinį prisirišimą prie prievartautojų, apie tą seksualumo formą, kurios vienintelė paskirtis – pripažinimo, meilės paieška.
Senas pažįstamas man šovė į galvą kaip puikus pavyzdys to, apie ką kalbu. Jos tėvai išsiskyrė, kai ji buvo visai maža, kiekvienas susilaukė vaikų naujuose santykiuose. Jie buvo kur kas labiau susirūpinę savo gyvenimu nei vyresniąja dukra, kurios bruožai ir elgesys priminė praeities, klaidingą santuoką.
Ji turėjo būti nepriklausoma, suaugusi. Raktas ant kaklo, „valgyk ką nors pats“. Vaikystė kaip tokia neįvyko – štai kodėl jau suaugus jai taip patiko visi šie golfai ir košės.
Aktyvus seksualinis elgesys, pasirengimas veržtis į glėbį pirmam sutiktam žmogui – tai liūdnos vaikystės istorijos tęsinys ir ryškus pavyzdys, kaip žmogaus nesąmoninga siekia „sutaisyti“ sužalojimą, neduodama jokių signalų „išorėje“. . Meilės stoką vaikystėje kompensavo aktyvus seksualumas jaunystėje.
Prisimenu, kaip merginos šnibždėdavosi ir jos adresu leisdavo įžeidžiančius žodžius. Ir aš tikrai žinau: jai tiesiog žūtbūt – labiau nei mums visiems – reikėjo meilės. Seksualinė revoliucija, ekstravertiškas temperamentas ir patraukli išvaizda padarė savo darbą. O juk niekas jos aplinkoje, nei viena gyva siela jai neuždavė klausimo, kodėl ji taip elgiasi. Kam jai to reikia?
Tada pasiimk ką nors gydyti šią merginą, ir jis bus priblokštas nuo susikaupusios melancholijos.
Dabar, stebėdamas panašius atvejus praktiškai, skaitydamas mokslinius straipsnius ir kalbėdamasis su studentais, suprantu, kiek tos merginos viduje buvo vienatvės, liūdesio ir skausmo. Tuo metu kontaktas su neracionaliomis nuoskaudomis buvo neįmanomas. Nesąmoningas pagaudavo melancholiją ir su ja kovojo pačiu palankiausiu būdu – priimtinu pačios sąmonės požiūriu, o mūsų priimtos socialinės normos jos neveikia.
Jei kas nors būtų pasirūpinęs šia mergina tuomet, jį būtų priblokšęs susikaupusios melancholijos pliūpsnis. Kelios venerinės ligos, šnypštimas ir apkalbos už nugaros – nesąmoningai žiūrint, visa tai buvo nedidelė kaina už lavinos sulaikymą.
Su šiais šablonais (schemomis) psichologas dirba tik esant prašymui. Bet tai nutinka nedažnai. Dažniau tokie žmonės į terapiją patenka tada, kai „pratrūko“ užtvanka, sugedus adaptaciniam mechanizmui. Ir tikrai sunkiau dirbti esant tokiai krizei.
Bet jei imsitės prevencijos arba „pagautumėte“ problemą ankstyvoje stadijoje, yra galimybė išleisti daug energijos, kurią geriau išleisti džiaugsmui ir malonumui. Ar ne taip?