Mano sūnus pastarosiomis dienomis bijo musių. Kovas – ne pats „skraidžiausias“ metas, vasarą neįsivaizduoju, kaip būtume išgyvenę šias dienas. Musės jam atrodo visur ir visur. Šiandien jis atsisakė valgyti blynus pas močiutę, nes jam atrodė, kad tarp blynų pateko bamblys. Vakar kavinėje jį ištiko pyktis: „Mamyte, ar čia tikrai nėra musių? Mama, grįžkime iš čia kuo greičiau namo! Nors palikti bent ką nors nesuvalgytą kavinėje jam dažniausiai neįmanoma. Kaip reaguoti į pykčio priepuolius? Ką atsakyti į klausimus? Juk negaliu būti 100% tikras, kad kavinėje nėra musių... Ar normalu, kad trejų metų vaikui tokios baimės, neaišku, iš kur jos?
Pradėsiu nuo paskutinio klausimo. Apskritai trejų metų vaikui entomofobija (įvairių vabzdžių baimė) nėra būdingas reiškinys. Vaikai iki penkerių metų labai domisi kiekviena gyva būtybe, nepatiria pasibjaurėjimo ar baimės, ypač jei šių jausmų nekelia nė vienas iš suaugusiųjų. Todėl, jei mažas vaikas patiria baimę, susijusią su vabzdžiais, greičiausiai mes kalbame apie fobiją, kurią išprovokavo vienas iš suaugusiųjų. Arba vienas iš šeimos narių turi tokią fobiją ir demonstratyviai vaiko akivaizdoje bijo vabzdžių, arba ne mažiau demonstratyviai kovoja su vabzdžiais: „Tarakonas! Duoti! Duoti! Skristi! Nugalėk ją! »
Ko gero, labai pavojinga, kas sukelia tokią suaugusiojo azartinę agresiją – prie tokios išvados gali prieiti vaikas, pradėjęs bijoti šių mažų, bet tokių baisių būtybių. Mūsų žmogaus akimis net tokie mieli ir gražūs vabzdžiai kaip drugeliai, atidžiau pažiūrėjus, pasirodo visai negražūs ir bauginantys.
Yra ir kitas, deja, gana dažnas tokios fobijos įgijimo variantas: kai kas nors vyresnis už kūdikį, nebūtinai suaugęs, tyčia gąsdina mažą vaiką: „Jei nesurinksi žaislų, ateis Tarakonas, pavogs ir suvalgyti tave!" Nenustebkite, kad po poros tokių frazių pakartojimų vaikas pradės bijoti tarakonų.
Žinoma, neturėtumėte apgauti vaiko, sakydami, kad šalia nėra jokių vabzdžių. Jei vabzdys vis dėlto bus išaiškintas, greičiausiai kils pykčio priepuolis ir bus pakirstas pasitikėjimas tėvais, kurie apgavo tokiu svarbiu dalyku. Geriau sutelkti vaiko dėmesį į tai, kad tėvai gali apsaugoti kūdikį: „Aš galiu tave apsaugoti“.
Galite pradėti nuo panašios frazės, kad vaikas, globojamas suaugusiojo, taptų ramesnis. Baimės akimirkomis jis pats nejaučia gebėjimo atsistoti prieš bauginantį gyvūną. Pasitikėjimas suaugusiojo jėgomis nuramina vaiką. Tada galite pereiti prie tokių frazių kaip: „Kai esame kartu, galime susidoroti su bet kokiu vabzdžiu“. Tokiu atveju vaikas, kaip ir suaugęs, yra apdovanotas jėgomis ir pasitikėjimu susidoroti su situacija, nors dar ne savarankiškai, o komandoje su tėvais, tačiau tai jau yra galimybė padėti jam jaustis. kitaip galimo pavojaus akivaizdoje. Tai tarpinis žingsnis link: „Tu gali tai padaryti – tu nebijai vabzdžių!“.
Jei vaikas ir toliau nerimauja po suaugusiojo raminamųjų žodžių, galite paimti už rankos ir kartu apeiti kambarį patikrinti, kaip sekasi su vabzdžiais ir įsitikinti, kad niekas negresia. Tai nėra vaiko užgaida; iš tikrųjų toks veiksmas padės jam rasti ramybę.
Žmogaus prigimtis, kaip taisyklė, bijoti to, ko jis nesupranta, arba to, apie ką mažai žino. Todėl, jei kartu su vaiku apsvarstysite amžių atitinkantį atlasą ar enciklopediją, skyrius apie vabzdžius, galite gauti gerą gydomąjį poveikį. Vaikas susipažįsta su muse, pamato, kaip ji veikia, ką valgo, kaip gyvena — musė tampa artima ir suprantama, praranda bauginančią paslapties ir įtampos aureolę, vaikas nurimsta.
Gera kartu su vaiku skaityti pasakas, kuriose pagrindiniai teigiami veikėjai yra vabzdžiai. Žinomiausia, žinoma, yra pasaka apie „Musę-Tsokotukha“, bet be jos V. Sutejevas turi nemažai pasakų su savo nuostabiomis iliustracijomis. Galbūt iš pradžių kūdikis tiesiog klausysis pasakos, nenorės žiūrėti į paveikslėlius arba net atsisakys klausytis. Jokių problemų, prie šio pasiūlymo galėsite grįžti vėliau.
Kai vaikas jau nedvejodamas klausosi pasakos apie vabzdžius, galite pakviesti iš plastilino lipdyti patikusią. Gerai, jei modeliavime dalyvauja ir suaugęs žmogus, o ne tik žiūri. Sukaupus pakankamai plastilino herojų, galima surengti plastilino teatrą, kuriame pagrindinis lėlininkas, valdantis kadaise bauginančius gyvūnus, bus pats vaikas, dabar jų visiškai nebijantis.
Truputis vaizduotės ir kūrybinio entuziazmo padės suaugusiajam išlaisvinti kūdikį nuo nerimo ir baimių, susijusių su vabzdžiais.