„Mano racioną daugiausia sudaro karšti avižiniai dribsniai, kuriuos valgau du kartus per dieną su kvietine duona. Be to, vakarienei valgau kopūstų arba bulvių sriubą, grikių košę arba saulėgrąžų ar garstyčių aliejuje virtas ar keptas bulves, džiovintų slyvų ir obuolių kompotą. Pietus, kuriuos valgau su šeima, kaip ir bandžiau, galima pakeisti viena avižų koše, kuri yra mano pagrindinis valgis. Mano sveikata ne tik nenukentėjo, bet ir gerokai pagerėjo nuo tada, kai atsisakiau pieno, sviesto ir kiaušinių, taip pat cukraus, arbatos ir kavos “, – rašė Levas Tolstojus.
Didysis rašytojas vegetarizmo idėją sugalvojo būdamas penkiasdešimties. Tai lėmė tai, kad būtent šis jo gyvenimo laikotarpis buvo paženklintas skausmingų filosofinės ir dvasinės žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimų. „Dabar, būdamas keturiasdešimties, turiu viską, kas paprastai suprantama kaip gerovė“, – sako Tolstojus garsiojoje „Išpažintyje“. „Tačiau staiga supratau, kad nežinau, kam man viso to reikia ir kodėl aš gyvenu“. Jo darbas romane „Ana Karenina“, atspindintis jo apmąstymus apie žmonių santykių moralę ir etiką, datuojamas tuo pačiu laiku.
Paskata tapti uoliu vegetaru buvo atvejis, kai Tolstojus buvo netyčia liudytojas, kaip buvo skerdžiama kiaulė. Šis reginys taip sukrėtė rašytoją savo žiaurumu, kad jis nusprendė nuvykti į vieną iš Tulos skerdyklų, kad galėtų dar aštriau išgyventi savo jausmus. Jo akyse žuvo jaunas gražus jautis. Mėsininkas pakėlė durklą per kaklą ir dūrė. Jautis, tarsi numuštas, krito ant pilvo, nerangiai apsivertė ant šono ir konvulsyviai daužė kojomis. Kitas mėsininkas užkrito ant jo iš priešingos pusės, sulenkė galvą į žemę ir perpjovė gerklę. Juodai raudonas kraujas tryško kaip apverstas kibiras. Tada pirmasis mėsininkas ėmė skinti jautį. Didžiuliame gyvūno kūne vis dar plakė gyvybė, o iš kraujo pilnų akių riedėjo didelės ašaros.
Šis baisus vaizdas privertė Tolstojų daug ką permąstyti. Jis negalėjo sau atleisti, kad neužkirto kelio gyvų būtybių žudymui, todėl tapo jų mirties kaltininku. Jam, rusų stačiatikybės tradicijų auklėtam žmogui, pagrindinis krikščionių įsakymas – „Nežudyk“ – įgavo naują prasmę. Valgydamas gyvulinę mėsą žmogus netiesiogiai įsitraukia į žmogžudystę, taip pažeidžiant religinę ir moralinę moralę. Norint priskirti save dorovinių žmonių kategorijai, būtina nusileisti nuo asmeninės atsakomybės už gyvų būtybių žudymą – nustoti valgyti jų mėsą. Pats Tolstojus visiškai atsisako gyvulinio maisto ir pereina prie dietos be žudymo.
Nuo tos akimirkos daugelyje savo kūrinių rašytojas plėtoja idėją, kad etinė – moralinė – vegetarizmo prasmė slypi bet kokio smurto nepriimtinime. Jis sako, kad žmonių visuomenėje smurtas viešpataus tol, kol nutrūks smurtas prieš gyvūnus. Todėl vegetarizmas yra vienas iš pagrindinių būdų padaryti galą pasaulyje vykstančiam blogiui. Be to, žiaurus elgesys su gyvūnais yra žemo sąmonės ir kultūros požymis, nesugebėjimas iš tikrųjų jausti ir užjausti viską, kas gyva. Straipsnyje „Pirmasis žingsnis“, paskelbtame 1892 m., Tolstojus rašo, kad pirmasis žingsnis link moralinio ir dvasinio žmogaus tobulėjimo yra smurto prieš kitus atmetimas, o darbo su savimi pradžia šia kryptimi yra perėjimas prie vegetariška dieta.
Per pastaruosius 25 savo gyvenimo metus Tolstojus aktyviai propagavo vegetarizmo idėjas Rusijoje. Prisidėjo prie žurnalo „Vegetarizmas“ kūrimo, kuriame rašė savo straipsnius, rėmė įvairios medžiagos apie vegetarizmą publikavimą spaudoje, sveikino vegetariškų tavernų, viešbučių atidarymą, buvo daugelio vegetarų draugijų garbės narys.
Tačiau, pasak Tolstojaus, vegetarizmas yra tik vienas iš žmogaus etikos ir moralės komponentų. Moralinis ir dvasinis tobulumas įmanomas tik tada, kai žmogus atsisako daugybės įvairiausių užgaidų, kurioms jis pajungia savo gyvenimą. Tokias užgaidas Tolstojus pirmiausia priskyrė dykinėjimui ir rijumui. Jo dienoraštyje pasirodė įrašas apie ketinimą parašyti knygą „Zranie“. Ja jis norėjo išreikšti mintį, kad nesaikingumas visame kame, įskaitant maistą, reiškia pagarbos stoką tam, kas mus supa. To pasekmė – agresijos jausmas gamtai, savo rūšiai – visai gyvai būtybei. Jei žmonės nebūtų tokie agresyvūs, mano Tolstojus, ir nesunaikintų to, kas jiems suteikia gyvybę, pasaulyje viešpatautų visiška harmonija.