Ką turime omenyje sakydami kitam „myliu“ ir „noriu būti su tavimi“? Kaip atskirti infantilią svajonę būti pasirūpinta nuo brandaus ir nuoširdaus jausmo? Bendraujame su specialistu.
Pradžiugink mane
Užmegzdami santykius ne visada suprantame, kad romantiškų santykių pradžioje elgiamės kiek kitaip nei įprastame gyvenime. Ir todėl kartais nusiviliame ir savimi, ir partneriu.
32 metų Marija pasakoja: „Jis buvo tobulas, kol susitikinėjome – dėmesingas, jautrus, manimi rūpinosi ir brangino, jaučiau, kaip jam svarbu, kad jis bijo manęs prarasti. Jis visada buvo šalia, atėjo iš pirmo skambučio net vidury nakties. Aš buvau toks laimingas! Bet kai pradėjome gyventi kartu, jam staiga atsirado kažkoks nuosavas reikalas, noras atsipalaiduoti, ir jis pradėjo man skirti daug mažiau dėmesio. Galbūt tai ne mano asmuo… “
Kas nutiko? Marija prieš save pamatė tikrą vyrą, atskirą žmogų, kuris, be jos, savo gyvenime turi ir save. O ši realybė jai visiškai nepatinka, nes joje kalba vaikiškas noras: „Noriu, kad viskas suktųsi aplink mane“.
Tačiau kitas negali skirti savo gyvenimo tam, kad nuolat mus džiugintų. Kad ir kokie brangūs būtų santykiai, mums taip pat svarbūs mūsų pačių interesai, poreikiai ir norai, asmeninė erdvė ir laikas. Ir tai yra subtilus menas – rasti pusiausvyrą tarp gyvenimo poroje ir savo paties.
45 metų Dmitrijus nemėgsta, kai žmona kalba apie kažką nemalonaus. Jis atsitraukia ir vengia tokių pokalbių. Jo vidinė žinutė žmonai yra tokia: paglostykite mane, sakykite tik gerus dalykus, tada aš būsiu laimingas. Tačiau gyvenimas poroje neįmanomas be kalbėjimo apie problemas, be konfliktų, be sunkių jausmų.
Žmonos noras pakviesti Dmitrijų į pokalbį byloja apie jos norą spręsti problemas, tačiau Dmitrijui tai sunku. Pasirodo, jis nori, kad žmona jį pradžiugintų, bet nemano, kad galbūt jai kažko trūksta, kažkas ją suerzina, nes kreipiasi į jį su tokiu prašymu.
Ko tikimės iš partnerio?
Kitas požiūris, su kuriuo žmonės užmezga santykius, yra: „Skirkite savo gyvenimą tam, kad aš laimingas, tenkinkite mano poreikius ir aš jus išnaudosiu“.
Akivaizdu, kad šie santykiai neturi nieko bendra su meile. Tikėjimasis, kad kitas visada mus padarys laimingus, pasmerkia mus, visų pirma, giliam nusivylimui ir rodo, kad svarbu dirbti su savimi ir savo požiūriu.
Sakydami „noriu būti su tavimi“, žmonės dažnai turi omenyje kažkokią „idealią“ partnerio dalį, ignoruojančią jo žmogiškąją pusę, kur yra vieta netobulumui. Tikėjimasis, kad kitam visada bus „geras“, „patogus“ yra visiškai nerealus ir trukdo kurti sveikus santykius.
Labai dažnai sakome, kad esame nepatenkinti partneriu, tačiau ar dažnai susimąstome apie savo „trūkumus“? Ar nenustojame artimuose matyti gėrio, kuriuo turėtume pasikliauti santykiuose? Ar vis dar vertiname ir pastebime jo stipriąsias puses, ar jos mums tapo savaime suprantamu dalyku?
Meilė – tai rūpestis dviem
Santykių kūrimas, ypatingos meilės ir intymumo erdvės kūrimas yra dviejų rūpestis, ir abu žengia žingsnius link jų. Jei tikimės, kad „vaikščios“ tik partneris, bet patys neplanuojame judėti, tai rodo mūsų infantilią padėtį. Tačiau aukotis kitam, visą darbą, įskaitant emocinį, sukrauti ant savęs taip pat nėra pati sveikiausia pozicija.
Ar visi pasiruošę dirbti santykiuose ir neperkelti šių rūpesčių partneriui? Deja, ne. Bet kiekvienam naudinga pagalvoti apie save, užduoti tokius klausimus:
- Kodėl aš manau, kad gerai eiti su srautu?
- Kur aš atsidursiu, jei man nerūpi santykiai, nustosiu į juos investuoti savo pastangas, prisiimti atsakomybę už juos?
- Kas bus, jei neatsisakysiu pozicijos „esu, kas esu, nesikeisiu – taškas“?
- Kas kelia grėsmę nenorui mokytis ir atsižvelgti į vienas kito „meilės kalbas“?
Pateikiame dvi metaforas, kurios padės suprasti, koks svarbus yra abiejų partnerių indėlis į santykius.
Įsivaizduokime vaikštantį žmogų. Kas atsitiks, jei viena koja tempia, „atsisako“ eiti? Kiek laiko antroji koja gali atlaikyti dvigubą apkrovą? Kas atsitiks su šiuo žmogumi?
Dabar įsivaizduokite, kad santykiai yra kambarinis augalas. Kad jis būtų gyvas ir sveikas, reguliariai žydėtų, reikia laistyti, apšviesti, sukurti tinkamą temperatūrą, tręšti, skiepyti. Be tinkamos priežiūros jis mirs. Santykiai, jei jais nesirūpinama, miršta. Ir tokia priežiūra yra vienoda abiejų pareiga. Tai žinojimas yra raktas į tvirtus santykius.
Partnerių skirtumų supratimas ir priėmimas padeda jiems žengti žingsnius vienas kito link. Net ir artimiausias žmogus yra kitoks nei mes, o noras jį pakeisti, padaryti jam patogų sau reiškia, kad jis tau nereikalingas (toks, koks yra).
Būtent santykiuose galima išmokti įžvelgti kitoniškumą, išmokti jį priimti ir suprasti, atrandant kitus, skirtingai nei jūsiškius, būdus gyventi, bendrauti, spręsti problemas, reaguoti į pokyčius.
Kartu svarbu neištirpti partneryje, nekopijuoti jo bendravimo su pasauliu ir savimi būdo. Juk mūsų užduotis – tobulėti neprarandant tapatybės. Priimdami tai kaip dovaną iš partnerio, galite išmokti kažko naujo.
Psichologas ir filosofas Erichas Frommas teigė: „... Meilė yra aktyvus rūpestis, domėjimasis mylimo žmogaus gyvenimu ir gerove. Tačiau nuoširdus susidomėjimas yra ta vieta, kur mes stengiamės pamatyti kitą tokį, koks jis yra, prieš beprotiškai gerindami savo gyvenimą. Tai yra sąžiningų ir harmoningų santykių paslaptis.