Meilė – įrodyk: kaip nustoti to reikalauti iš partnerio

Griežtai kalbant, įtikinti kito, kad jį mylime, neįmanoma: mūsų jausmas, kad esame mylimi, priklauso ne tik nuo to, kaip elgiasi partneris, bet ir nuo to, ar sugebame priimti jo jausmus, ar tikime jų nuoširdumu. Patvirtinimai reikalingi tuo atveju, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra tikėjimo.

Abejonės gali būti pagrįstos arba nepagrįstos, tačiau svarbiausia, kad jos neleistų jausti meilės, net jei partneris ją stropiai rodo. Jei yra tikėjimas, tai jau nebe apie įrodymų reikalavimus, o apie trūkstamas meilės apraiškas.

Pažvelkime atidžiau į galimas abejonių priežastis. Galima išskirti tris pagrindinius scenarijus.

1. Jie tikrai mūsų nemėgsta, bet mes nenorime tuo tikėti.

Scenarijus nemalonus, tačiau kartais abejonės, kad esame mylimos, gali būti visai pagrįstos. Kiekvienas turi savų meilės kriterijų, tačiau pagrindinis rodiklis, kad kažkas nesiseka, yra tada, kai jaučiamės blogai, ir net jei partneris deda pastangas pakeisti situaciją, galiausiai viskas lieka taip pat.

Atrodytų, viskas paprasta: jei mums nepatinka, reikia išeiti. Kam tada laukti meilės įrodymo? Išsaugoti įprastą stabilų santykių įvaizdį. Labai sunkiai išsiskiriame su saugiu ir suprantamu, nes nauja visada yra nežinoma ir baisu. Mūsų psichikai reikia laiko suvokti, kas vyksta, ir atstatyti. Psichologijoje šis procesas vadinamas gedulu.

Žodžiu, gedime to, kas mums buvo brangu: prasmingų santykių, apsaugos jausmo, pažįstamų savo ir partnerio vaizdų. Kiekvienas liūdi skirtingai: sukrėstas, neigia, derasi, kad viskas būtų vienoda, reikalauja įrodymų, pyksta, prislėgta, verkia. Kartais išgyvename visus šiuos etapus, kol galiausiai suprantame, kad esame pasirengę susitaikyti su esama situacija.

Svarbu tam skirti laiko ir pasitelkti pagalbą. Kai ateina suvokimas, kad ankstesnių santykių nebėra, o dabartiniai mums netinka, noras išsiskirti su partneriu, kaip taisyklė, tampa akivaizdus ir natūralus. Tačiau šis kelias tampa daug sunkesnis, jei baimė prarasti santykius yra per stipri.

Ką daryti?

• Nenukirskite peties: svarbu suprasti abejonių priežastis, suprasti, kiek jos pagrįstos.
• Pasidalykite savo mintimis ir patirtimi su savo partneriu. Jei nejaučiate jo meilės, pasakykite jam apie tai, paaiškinkite, kodėl taip yra ir ko tiksliai jums trūksta, ir kuo daugiau smulkmenų, tuo geriau.
• Skirkite sau laiko išgirsti vidinį atsakymą į klausimą, ar norite likti šiuose santykiuose. Jei po nuoširdaus pokalbio vis tiek blogai, bet negalite apsispręsti patys, patartina kreiptis pagalbos į psichologą.

2. Esame mylimi, bet mums sunku patikėti

Šis scenarijus yra tiesiogiai susijęs su kažkada patirta traumine patirtimi. Kad suprastumėte, kiek jis jums jaučia, pravartu užduoti sau klausimą, kas būtent sukelia abejones meilėje, kiek jos pagrįstos ir ar jūs kada nors jautėte ką nors panašaus.

Vaikų ir tėvų santykiai sudaro pagrindą mūsų sąveikai su savimi ir pasauliu. Taigi, pavyzdžiui, vyro, kuris paliko šeimą ar nuolat pakelia ranką savo artimiesiems, dukra, kaip taisyklė, ugdo nepasitikėjimą vyrais. O berniukas, kurį mama negailestingai apkabino tik už ypatingus nuopelnus, sužino, kad jis nevertas besąlyginės meilės, vadinasi, suabejos mylimos moters jausmais.

Vaikai, patyrę psichologinę traumą, pradeda žiūrėti į pasaulį pro nepasitikėjimo akinius ir susilieja su jais taip, kad net ir sutikę visiškai kitokį požiūrį į save, nesąmoningai tikisi to paties skausmingo pasikartojimo. patirtį. Kankinami abejonių, jie stengiasi gauti partnerio meilės įrodymų, tačiau net ir po pakartotinių patvirtinimų negali nusiraminti: išmoktas nepasitikėjimas stipresnis.

Meilę galime rodyti, o ne įrodyti, o partneris turi teisę tikėti arba netikėti mūsų jausmais. O jei atsidūrėte „netikėk – įrodyk“ cikle, tai yra tikras ženklas, kad esate įstrigę anksčiau gautoje psichotraumoje.

Ką daryti?

• Atkreipkite dėmesį į skirtumą tarp to, kas buvo kažkada vaikystėje ar ankstesniuose skausminguose santykiuose, ir to, kaip elgiasi dabartinis partneris.
• Pasidalykite su savo partneriu savo intymumo ir pasitikėjimo baimėmis bei abejonėmis dėl jo meilės. Geriausias įrodymas, kad praeitis yra už nugaros, yra nuoširdus jūsų partnerio nustebimas, atsakydamas į jūsų istoriją.

3. Mums kažko trūksta: dėmesio ženklų, apsikabinimų, nuotykių

Šis scenarijus iš tikrųjų nėra susijęs su meilės įrodymu, o apie tai, kad jums šiuo metu kažko trūksta. Santykiai nėra linijiniai: vienu metu jie gali būti artimesni, kitais – mažiau. Nauji projektai, statuso pasikeitimas, vaikų gimimas mus labai paveikia, o kažkada galime pajusti partnerio meilės trūkumą – tiksliau, kai kurias jo apraiškas.

Mūsų jausmams didelę įtaką daro tai, kokiomis meilės kalbomis mes kalbame vienas su kitu. Kiekvienas turi savo rinkinį: apkabinimai, dovanos, pagalba sprendžiant sunkumus, intymūs pokalbiai... Tikriausiai turite vieną ar du pagrindinius būdus išreikšti ir suvokti meilę. Jūsų partneris gali būti visiškai kitoks.

Pavyzdžiui, vyras gali reguliariai dovanoti žmonai gėlių kaip savo jausmų ženklą, tačiau ji nejaus jo meilės, nes labiausiai jai reikia kūniško kontakto ir pokalbių su juo. Šeimos konsultacijoje tokio suvokimo skirtumo atradimas dažnai yra tikras atradimas, net ir poroms, gyvenančioms kartu dešimt ar net dvidešimt metų.

Ką daryti?

• Pasakykite savo partneriui, kas jums svarbu, ir kuo tiksliau, tuo geriau. Pavyzdžiui: „Man svarbu, kad grįžęs namo mane apkabintum ir pabučiuotum, o paskui atsisėstum su manimi ant sofos ir laikydamas už rankos papasakotum, kaip praėjo tavo diena. Taip jaučiuosi mylima.»

Daugelis prieštaraus: pasirodo, kad mes prašome meilės deklaracijų, vadinasi, tai nebus svarstoma. valio. Gerai kalbėti apie save ir tai, kas tau svarbu. Taip prisidedate prie santykių. Esame labai skirtingi, bet nemokame skaityti vienas kito minčių, net ir labai to norėtume. Jūsų pareiga santykiuose – jaustis gerai, o tai reiškia, kad svarbu kalbėti apie save su partneriu ir pasikalbėti apie tai, ko jums reikia. Paprastai, jei jis gali patenkinti jūsų poreikius, jis tai padarys lengvai.

• Paklauskite savo partnerio, kokia kalba jie reiškia savo meilę. Pradėkite pastebėti, kaip jis tai daro. Nustebsite, kiek mini žygdarbių mes kasdien atliekame vieni kitiems.

Psichologinių konsultacijų šeimoms metu dažnai susiduriu su tuo, kad sutuoktiniai nepastebi meilės vienas kitam apraiškų – tiesiog laiko tai duotybe ar kažkuo nereikšmingu. Vyras žmonos nežadino ir nuvedė vaiką į sodą, apsivilko mėgstamą megztinį, paskambino į restoraną, kad nesivargintų gaminti. Žmona nupirko mylimajam naujus marškinius, visą vakarą klausėsi jo pasakojimų apie darbą, anksti paguldė vaikus miegoti ir surengė romantišką vakarą. Yra daug meilės apraiškų pavyzdžių. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar juos pastebėsime.

Asmeniškai aš patyriau kiekvieną iš aukščiau aprašytų situacijų ir esu nepaprastai dėkingas už šią patirtį. Pirmasis scenarijus man buvo skaudžiausias, bet padėjo atsigręžti į save, antrasis leido išgyventi daugybę psichologinių traumų ir išmokė atskirti baimes nuo realybės, o trečiasis pagaliau įrodė dialogo su mylimu žmogumi būtinybę. vieni. Kartais man būdavo sunku atskirti vieną scenarijų nuo kito, o vis dėlto buvau įsitikinęs, kad jei yra noras sau padėti ir išgirsti atsakymą, jis tikrai ateis.