Interviu su Natalija Beryazeva, šaltinis madam-internet.com
Ji sėdi priešais mane. Nesulaiko kaip įprastai. Lūpų kampučiai nusmuko. Ji labai pavargusi. Ji nebenori žaisti. Nereikia prieš mane. Aš esu kaip ji. Jau toli nuo merginos, kuri supranta ir priima gyvenimą be grožio. Ir man nereikia jos blizgančio grožio, matau prieš save pavargusią moterį, kurią be galo gerbiu ir net noriu būti panaši į ją.
Suprantu, kad labai sunku kasdien klausytis spaudos šnypštimo, jaunų pokštininkų ir jų pasityčiojimo iš amžinos jaunystės, pavydo jaunoms, bet mažiau talentingoms aktorėms, jaunų dainininkių nekantrumo, trokštančio jos dingti iš scenos. Aš viską suprantu, todėl be galo žaviuosi šia moterimi, kuri gyvena kaip gali. Dėl visiško atsidavimo.
„Prašau, bent jau neklauskite manęs, kaip man sekasi gerai atrodyti ir kiek man buvo atlikta operacijų. Kiek dainų parašiau, kiek vaidmenų suvaidinau — niekas neberašo, visi diskutuoja apie mano petnešėles.
– Aš esu aktorė, žinote, aktorė! O aš dar noriu dirbti. Kas nori pažvelgti į senus griuvėsius? Laimei, dabar esu taip arti, kaip tu, ir retai kas mato mane tokią pavargusią. Neleidžiu sau atsipalaiduoti. Neklausk, kiek man tai kainuoja. Kai susilaužiau koją ir toliau vaidinau filmuose, man buvo lengviau. Aš buvau jaunas. Dabar kiekvienas išėjimas yra tarsi žygdarbis. Negalite tapyti senatvėje ir negalite grimuoti. Galiu pamerkti akis, užsidėti peruką, bet negaliu ilgai būti pilna suknele. Aš pradedu pavargti. Ir kiek dar daug noriu nuveikti!
– Na, kiek tau dabar metų? Jau virš 50? Ar ir tu bijai amžiaus? Neatsakyk! Mes visos moterys vienodos. Noriu atrodyti gerai, būti mylima, geidžiama. O jei taip nėra, tuomet stengiamės save realizuoti darbe, profesijoje.
Ar jau žinai, kaip kartais sunku atsikelti ryte? Priversti save ir savo nualintą kūną pasiduoti valios jėgai... Ne, po 50-ies aš vis dar buvau žvaigždė.. Dabar šį kartą grįžčiau. Per daug jėgų išvyko ir palieka kovoti dėl vietos po saule. Juk aš tiesiog numirsiu be darbo, pavirsiu eiline senute. Sunku tai įsivaizduoti.
„Ar jūs taip pat manote, kad tapau vulgarus, kad rengiuosi ne pagal amžių ir gyvenu ne pagal amžių? Kad esu sena ir bebalsė močiutė, kuri išgarsėjo prieš 100 metų...
Liudmila Markovna atsidūsta.
Taip, iki šimto nesulauksiu, tai tikrai.
– O kam tau manęs reikia? Kodėl taip toli važiavai? Kodėl ieškojote pasimatymo? Ar tau reikia mano paramos? Kodėl mano? Vien dėl to, kad išsiveržiu iš visų idėjų ir stereotipų? O gal nori iš manęs užsidirbti pinigų?
Ir aš sakau Liudmilai Markovnai, kad sukūriau kartų knygą. Kad darau interviu su moterimis, kurios man yra pavyzdys gyvenime. Šioje serijoje ji užima vieną pirmųjų vietų. Ir ne kaip jaunoji „Karnavalo nakties“ atlikėja, o šiandien, herojiška moteris, kovojanti ir užkariaujanti save, savo amžių. Mane labiausiai domina šiandieninis Gurčenka.
Taip, aš niekada nemeluoju. Aš gyvenu sąžiningai. Mano vienintelis moteriškas melas yra noras apgauti tavo kūną. Laikykite jį jauną. Tai kova ne už gyvybę, o už mirtį. Tačiau moteriai tai nėra melas. Niekas nekaltina Sophios Loren, kad ji nuoga pozavo žurnalui ir būdama vidutinio amžiaus. Italijoje ji yra nacionalinis pasididžiavimas. Mane dažnai pajuoka.
— Kodėl? Nors ilgai nekreipiu dėmesio, ką apie mane sako. Na, o vaikinai iš „Comedy Club“, žinoma, jau peržengė visas ribas. Kita vertus, tai reiškia, kad aš vis dar gyvas, sužadinu emocijas net tarp pašaipių.
— Neseniai perskaičiau, kad Indijoje gyvena moteris, kuri daug daug metų nepaseno. Ji atrodo kaip 30 metų moteris. Ji prognozuoja ateitį. Tiksliau ji kalba apie žmogų, kuris ateina pas ją patarimo. Jos veide buvo nuolatinė šypsena. Sakoma, kad iš jo sklinda šviesa. Ji tiesiog pasakoja, kaip žmogui reikia gyventi, kad jis jaustųsi laimingas. Suteikia paprastus gyvenimo patarimus. Tai reiškia dalintis savo išmintimi. Rytuose, Azijos šalyse senatvė gerbiama. Nes tai neįkainojama patirtis ir užuomina išvengti klaidų. Mes gerbiame tik jaunimą. Kiek talentingų aktorių mirė skurde ir užmarštyje. Taigi mano kova dėl išvaizdos yra bandymas likti neužmirštam. Niekas nenori mano išminties. Todėl aš viską darau priešingai. Amžius, laikas, tendencijos, mada. Man reikia laiko pasikalbėti. Grąžink tai, ką Dievas man davė. Nežinau, tikriausiai nedarysiu. Kūnas nustoja manęs klausytis. Per ilgai jį prievartauju. Senas kibimas. Gana teisus.
„Atleisk, kad šiandien buvau atvira. Tu esi iš toli, tu ne iš didmiesčių partijos, tu mažiau pavaldi paskaloms, kurios čia verda. Turite aiškesnę viziją ir tikslesnį suvokimą. Galbūt mane idealizuojate, bet tai geriau nei nuolatinis šmeižtas.
Tu neklausk apie savo dukrą. Apie šeimą. Ir teisingai. Nereikia čia ieškoti kaltų. Ir niekas manęs nenubaus labiau nei aš pats. Ačiū, kad neteisiate. Taip, padariau klaidų. Yra situacijų, kurias norėčiau pakeisti. Bet protinga mintis ateina vėliau, ar ne taip sakoma Sibire? Esu labai impulsyvi, galiu būti nevaržoma. Aš esu gyvas žmogus. Bet jei norite mane mėgdžioti, mano pranašumai nusveria trūkumus. Ar aš teisus?
– Žinote, dabar turiu svajonių, kaip kūrinius iš spektaklių. Ryte nespėju visko surašyti. O galvoje kažkokios melodijos sukasi ir sukasi, atrodo, kad jas kažkur girdėjau. Skambinu pažįstamiems kompozitoriams, jie sako, Liudmila Markovna, tai tavo autorinės teisės... Ir štai dar viena Zemfiros daina, kuri mane persekioja. Toks jausmas, lyg aš tai parašiau. Iš kur merginai toks stiprus gyvenimo jausmas?
– Man patinka puoštis. Šios plunksnos, blizgučiai, nėriniai. Tai taip moteriška. O mums, sovietams, tai irgi draudimas, paslaptis. Buvo. O dabar mėgstu puoštis, kai tik įmanoma. Gal pasilenkiu kada.
Liudmila Markovna nutilo. Kažkaip pasiklydau savyje.
Žinai, – pradėjau, – grįžtu namo pas savo mamą į provincijos miestelį, pasiklydusį Barabos stepėje. Mano mamai jai daugiau nei 80 metų. Ji išlieka stipri, nepasiduoda. Ar žinai, ką ji man visą laiką sako? Ką turėčiau sujaukti? Aš neinu pas žmones. Kas mane pamatys namuose, kas pasmerks, kad namai ne tokie švarūs kaip anksčiau. Nė vienas. Aš vienas. Bet žiūriu į Liusę, oi, ji jau ne mergina, bet ką ji veikia scenoje! Šoka, dainuoja. Juk ir taip sunku. Bet aš ją suprantu. Prisimename ją jauną ir su vapsvos juosmeniu. Ji yra mūsų jaunystė. Žvelgdami į ją taip pat tikime, kad esame dar jauni. Telaimina ja Dievas! Jei susitiksi, jei tau pasiseks, sakyk. Tegul ji neklauso, ką apie ją blogai sako žmonės. Ir nekreipk dėmesio į jaunus žmones. Gyvenk mūsų laikais..
Ar taip sako tavo mama? Ačiū jai už gražius žodžius. Ir palinkėti jai sėkmės. Na, mes turime sukaupti jėgas. Tinkamai pasiekite automobilį.
Liudmila Markovna siekė aukštakulnių batų, kurie mums besikalbant stovėjo šalia kėdės.
— Koja vis labiau primena apie lūžį. Bet eidamas į sceną girdžiu plojimus – viską pamirštu. Ir aš eisiu į persirengimo kambarį, ir skausmas tuoj sugrįžta. Scenoje geriau mirti, – liūdnai šypsosi Liudmila Markovna. Ir mirti gražiai, su makiažu, su kirpimu. Taip, gerai, aš gyvensiu ilgiau... Šiandien esu visiškai suglebusi. Ačiū. Už supratimą.
Liudmila Markovna pakilo nuo kėdės. Ji ištiesino nugarą, pakoregavo palaidinės raukšleles. Pasakykite ačiū ir savo mamai. Už tai, kad tiki manimi. Stengsiuosi jos nenuvilti.
Ji atsuko man nugarą. Ta pati vapsvos juosmuo. Ta pati mergina iš jūsų mėgstamo sovietinio kino.
Atsisukau.
- Prisiminti! Visada laikykite nugarą. Jeigu tave stebi bent vienas nepažįstamasis.
Persirengimo kambaryje ilgai išliko kvepalų kvapas, jos kvepalai. Sėdėjau ir galvojau: „Na, iš kur mūsų moterims tiek stiprybės? Toks užsispyrimas? kur? Kokie genai yra mumyse, kurie verčia daryti tai, ko kiti tiesiog neįsivaizduoja...
Dažnai žiūriu vaizdo įrašus su daina „Want“. Ten kartu su ja šoka tie, kuriuos mylime ir kurie jau seniai nuo mūsų dingo. Ten yra Andrejus Mironovas, Jurijus Nikulinas, Jevgenijus Evstignejevas, Olegas Jankovskis ir daugelis kitų. Mūsų išėjusios žvaigždės. Dabar tarp jų – moteris, kuri dainavo ir šoko nepaisydama visų ir visko. Kas neleistų savęs matyti silpna. Man ji buvo savimi, silpna, pavargusi ir atrodė savo amžiaus. Aš kalbėjau su jos siela. Ji kurį laiką paleido kūną. Bet aš, kaip ir mano mama, Liudmilą Markovną prisiminsiu kaip jauną, išdykusią, linksmą, energingą, flirtuojančią, vėjavaikišką, linksmą – tokia ji buvo visiems iki gyvenimo pabaigos. Ar tai ne sektinas pavyzdys? Ji yra mano kelrodė žvaigždė.