Turinys
aukščiausia vertybė
Buvusi ideologija paliko ne klastingų žmonių įsakymu, kaip kartais manoma ir sakoma, o todėl, kad jos pagrindu buvo graži svajonė, bet neįgyvendinama. Tiesą sakant, mažai kas tuo tikėjo, todėl švietimas nuolat buvo neefektyvus. Oficiali propaganda, kurios laikėsi mokykla, stulbinančiai neatitiko realaus gyvenimo.
Dabar grįžtame į realų pasaulį. Tai yra pagrindinis dalykas: tai ne sovietinis, ne buržuazinis, tai tikras, tikras – pasaulis, kuriame gyvena žmonės. Gerai ar blogai, jie gyvena. Kiekviena tauta turi savo istoriją, savo tautinį charakterį, savo kalbą ir savo svajones – kiekviena tauta turi savo, ypatingą. Tačiau apskritai pasaulis yra vienas, tikras.
O šiame realiame pasaulyje yra vertybės, kiekvienam žmogui keliami aukštesni tikslai. Taip pat yra viena aukščiausia vertybė, pagal kurią kuriami visi kiti tikslai ir vertybės.
Mokytojui, ugdytojui, ugdymui nepaprastai svarbu suprasti, iš ko susideda ši aukščiausia vertybė.
Mūsų nuomone, tokia aukščiausia vertybė yra tai, apie ką žmonės svajojo ir ginčijasi tūkstančius metų, ką sunkiausia žmogui suprasti – laisvė.
Jie klausia: kas dabar turi auklėti?
Atsakome: laisvas žmogus.
Kas yra laisvė?
Norint atsakyti į šį klausimą, parašyta šimtai knygų, ir tai suprantama: laisvė yra begalinė sąvoka. Ji priklauso aukščiausioms žmogaus sampratoms ir todėl iš esmės negali turėti tikslaus apibrėžimo. Begalybės negalima apibrėžti žodžiais. Tai neapsakoma.
Kol žmonės gyvens, jie stengsis suprasti, kas yra laisvė, ir jos sieks.
Visiškos socialinės laisvės niekur pasaulyje nėra, ekonominės laisvės kiekvienam žmogui nėra ir, matyt, negali būti; bet yra labai daug laisvų žmonių. Kaip tai veikia?
Žodyje „laisvė“ yra dvi skirtingos sąvokos, kurios labai skiriasi viena nuo kitos. Tiesą sakant, mes kalbame apie visiškai skirtingus dalykus.
Filosofai, analizuodami šį sunkų žodį, priėjo prie išvados, kad yra "laisvė nuo" - laisvė nuo bet kokios išorinės priespaudos ir prievartos - ir yra "laisvė už" - vidinė žmogaus laisvė jo savirealizacijai. .
Išorinė laisvė, kaip jau minėta, niekada nėra absoliuti. Tačiau vidinė laisvė gali būti neribota net ir sunkiausiame gyvenime.
Pedagogikoje jau seniai kalbama apie nemokamą ugdymą. Šios krypties mokytojai siekia suteikti vaikui išorinę laisvę mokykloje. Kalbame apie ką kita — apie vidinę laisvę, prieinamą žmogui bet kokiomis aplinkybėmis, kurioms nereikia kurti specialių mokyklų.
Vidinė laisvė griežtai nepriklauso nuo išorės. Laisviausioje valstybėje gali būti priklausomi, o ne laisvi žmonės. Pačioje nelaisviausioje vietoje, kur visi kažkaip prispausti, gali būti laisvi. Taigi niekada ne per anksti ir niekada nevėlu ugdyti laisvus žmones. Turime ugdyti laisvus žmones ne todėl, kad mūsų visuomenė įgijo laisvę – tai ginčytinas klausimas – bet todėl, kad pačiam mūsų mokiniui reikia vidinės laisvės, kad ir kokioje visuomenėje jis gyventų.
Laisvas žmogus yra žmogus, kuris yra laisvas viduje. Kaip ir visi žmonės, išoriškai jis priklauso nuo visuomenės. Tačiau viduje jis yra nepriklausomas. Visuomenė gali būti išlaisvinta iš išorės iš priespaudos, tačiau ji gali tapti laisva tik tada, kai dauguma žmonių yra laisvi viduje.
Tai, mūsų nuomone, ir turėtų būti ugdymo tikslas: vidinė žmogaus laisvė. Augindami viduje laisvus žmones, nešame didžiausią naudą tiek savo mokiniams, tiek laisvės siekiančiai šaliai. Čia nėra nieko naujo; atidžiau pažvelk į geriausius mokytojus, prisimink savo geriausius mokytojus — jie visi stengėsi išauklėti laisvus, todėl ir prisimenami.
Viduje laisvi žmonės saugo ir vysto pasaulį.
Kas yra vidinė laisvė?
Vidinė laisvė yra tokia pat prieštaringa kaip laisvė apskritai. Viduje laisvas žmogus, laisva asmenybė vienaip yra laisvas, kitais – ne laisvas.
Nuo ko laisvas žmogus viduje? Pirmiausia iš baimės žmonėms ir gyvybei. Iš populiarios nuomonės. Jis nepriklausomas nuo minios. Laisvas nuo mąstymo stereotipų – galintis pareikšti savo asmeninę nuomonę. Laisvas nuo išankstinių nusistatymų. Laisvas nuo pavydo, savanaudiškų interesų, nuo savo agresyvių siekių.
Galima sakyti taip: tai laisvas žmogus.
Laisvą žmogų lengva atpažinti: jis tiesiog laikosi, mąsto savaip, niekada nerodo nei targiškumo, nei iššaukiančio įžūlumo. Jis vertina kiekvieno žmogaus laisvę. Jis nesigiria savo laisve, nesiekia laisvės bet kokia kaina, nekovoja už savo asmeninę laisvę – ji visada priklauso jam. Ji buvo atiduota jam amžinai turėti. Jis negyvena dėl laisvės, bet gyvena laisvai.
Tai lengvas žmogus, su juo lengva, jis turi pilną gyvybės kvapą.
Kiekvienas iš mūsų sutiko laisvus žmones. Jie visada yra mylimi. Tačiau yra kažkas, nuo ko tikrai laisvas žmogus nėra laisvas. Tai labai svarbu suprasti. Nuo ko laisvas žmogus nėra laisvas?
Iš sąžinės.
Kas yra sąžinė?
Jei nesupranti, kas yra sąžinė, tai nesuprasi viduje laisvo žmogaus. Laisvė be sąžinės yra netikra laisvė, viena iš sunkiausių priklausomybės rūšių. Tarsi laisvas, bet be sąžinės – savo blogų siekių vergas, gyvenimo aplinkybių vergas, o išorinę laisvę naudoja blogiui. Toks žmogus vadinamas bet kuo, bet ne laisvu. Laisvė bendrojoje sąmonėje suvokiama kaip gėris.
Pastebėkite svarbų skirtumą: tai nereiškia, kad jis nėra laisvas nuo sąžinės, kaip paprastai sakoma. Nes sąžinės nėra. Sąžinė ir sava, ir bendra. Sąžinė yra kažkas, kas būdinga kiekvienam asmeniui. Sąžinė yra tai, kas jungia žmones.
Sąžinė yra tiesa, gyvenanti tarp žmonių ir kiekviename žmoguje. Tai vienas visiems, mes tai suvokiame su kalba, su auklėjimu, bendraudami vieni su kitais. Nereikia klausti, kas yra tiesa, ji tokia pat žodžiais nenusakoma kaip laisvė. Tačiau mes tai atpažįstame iš teisingumo jausmo, kurį kiekvienas iš mūsų patiria, kai gyvenimas yra tikras. Ir visi kenčia, kai pažeidžiamas teisingumas – kai pažeidžiama tiesa. Sąžinė, grynai vidinis ir kartu socialinis jausmas, mums sako, kur tiesa, o kur netiesa. Sąžinė verčia žmogų laikytis tiesos, tai yra gyventi su tiesa, teisingumu. Laisvas žmogus griežtai paklūsta sąžinei – bet tik jos.
Mokytojas, kurio tikslas yra ugdyti laisvą žmogų, turi išlaikyti teisingumo jausmą. Tai yra pagrindinis dalykas švietime.
Vakuumo nėra. Jokio valstybinio užsakymo švietimui nereikia. Ugdymo tikslas visiems laikams tas pats – tai vidinė žmogaus laisvė, laisvė tiesai.
laisvas vaikas
Viduje laisvo žmogaus ugdymas prasideda vaikystėje. Vidinė laisvė yra prigimtinė dovana, tai ypatingas talentas, kurį kaip ir bet kurį kitą talentą galima nutildyti, bet ir ugdyti. Kiekvienas turi šio talento vienokiu ar kitokiu laipsniu, kaip ir kiekvienas turi sąžinę – bet žmogus arba klauso jos, bando gyventi pagal sąžinę, arba ją paskandina gyvenimo ir auklėjimo aplinkybės.
Tikslas – nemokamas ugdymas – lemia visas bendravimo su vaikais formas, būdus ir būdus. Jei vaikas nepažįsta priespaudos ir mokosi gyventi pagal sąžinę, visi pasaulietiniai, socialiniai įgūdžiai jam ateina savaime, apie kuriuos tiek daug kalbama tradicinėse ugdymo teorijose. Mūsų nuomone, ugdymas yra tik tos vidinės laisvės, kuri ir be mūsų egzistuoja vaike, ugdymas, jos palaikymas ir apsauga.
Tačiau vaikai yra savavališki, kaprizingi, agresyvūs. Daugelis suaugusiųjų, tėvų ir mokytojų mano, kad duoti vaikams laisvę yra pavojinga.
Čia yra riba tarp dviejų požiūrių į švietimą.
Kiekvienas, kuris nori užauginti laisvą vaiką, priima jį tokį, koks jis yra, myli jį išlaisvinančia meile. Jis tiki vaiku, šis tikėjimas jam padeda būti kantriems.
Kas negalvoja apie laisvę, bijo jos, netiki vaiku, tas neišvengiamai slegia savo dvasią ir tuo žlugdo, slopina sąžinę. Meilė vaikui tampa slegianti. Būtent toks nelaisvas auklėjimas visuomenėje išaugina blogus žmones. Be laisvės visi tikslai, net jei jie atrodo aukšti, tampa klaidingi ir pavojingi vaikams.
nemokama mokytoja
Norėdamas augti laisvas, vaikas nuo vaikystės turi šalia savęs matyti laisvus žmones, o pirmiausia – laisvą mokytoją. Kadangi vidinė laisvė nėra tiesiogiai priklausoma nuo visuomenės, vos vienas mokytojas gali labai paveikti kiekvieno vaiko slypintį laisvės talentą, kaip ir muzikiniams, sportiniams, meniniams gabumams.
Laisvo žmogaus auklėjimas yra įmanomas kiekvienam iš mūsų, kiekvienam individualiam mokytojui. Tai laukas, kuriame žmogus yra karys, kur gali viską. Nes vaikai traukia laisvus žmones, pasitiki jais, žavisi, yra jiems dėkingi. Kad ir kas nutiktų mokykloje, viduje laisvas mokytojas gali būti nugalėtojas.
Laisvas mokytojas priima vaiką kaip lygiavertį asmenį. Ir taip jis sukuria aplink save atmosferą, kurioje gali augti tik laisvas žmogus.
Galbūt jis suteikia vaikui laisvės kvapą – ir tuo jį gelbsti, moko vertinti laisvę, parodo, kad galima gyventi laisvu žmogumi.
nemokama mokykla
Mokytojui daug lengviau žengti pirmąjį žingsnį nemokamo ugdymo link, lengviau parodyti savo talentą laisvei, jei jis dirba nemokamoje mokykloje.
Nemokamoje mokykloje, laisvi vaikai ir nemokami mokytojai.
Pasaulyje tokių mokyklų nėra tiek daug, bet vis tiek jos egzistuoja, todėl šis idealas yra įgyvendinamas.
Laisvoje mokykloje svarbiausia ne tai, kad vaikams būtų leista daryti ką nori, ne atleidimas nuo drausmės, o mokytojo laisva dvasia, savarankiškumas, pagarba mokytojui.
Pasaulyje yra daug labai griežtų elitinių mokyklų su tradiciniais ordinais, iš kurių gaminami vertingiausi žmonės. Nes turi laisvus, gabius, sąžiningus, savo darbui atsidavusius mokytojus, todėl mokykloje palaikoma teisingumo dvasia. Tačiau tokiose autoritarinėse mokyklose ne visi vaikai auga laisvi. Vieniems, silpniausiems, laisvės talentas užgniaužtas, mokykla palaužia.
Tikrai nemokama mokykla yra ta, į kurią vaikai eina su džiaugsmu. Būtent šioje mokykloje vaikai įgyja gyvenimo prasmę. Jie mokosi laisvai mąstyti, būti laisvi, gyventi laisvai ir vertinti laisvę – savo ir kiekvieno žmogaus.
Kelias į laisvųjų ugdymą
Laisvė yra ir tikslas, ir kelias.
Mokytojui svarbu įeiti į šį kelią ir eiti juo per daug nenukrypstant. Kelias į laisvę labai sunkus, be klaidų nepraeisi, bet tikslo laikysimės.
Pirmasis laisvųjų auklėtojos klausimas: ar aš engiu vaikus? Jeigu aš priversiu juos ką nors daryti, už ką? Manau, kad tai jiems į naudą, bet ar aš žudau vaikišką laisvės talentą? Prieš mane yra klasė, man reikia tam tikros tvarkos, kad galėčiau vesti užsiėmimus, bet ar aš laužau vaiką, bandau pajungti jį bendrai drausmei?
Gali būti, kad ne kiekvienas mokytojas ras atsakymą į kiekvieną klausimą, tačiau svarbu, kad šie klausimai būtų užduodami sau pačiam.
Laisvė miršta ten, kur atsiranda baimė. Kelias į laisvųjų ugdymą galbūt yra visiškas baimės panaikinimas. Mokytojas nebijo vaikų, bet vaikai nebijo ir mokytojo, o laisvė į klasę ateina savaime.
Baimės paleidimas yra pirmasis žingsnis į laisvę mokykloje.
Belieka pridurti, kad laisvas žmogus visada gražus. Užauginti dvasiškai gražius, išdidžius žmones – argi tai ne mokytojo svajonė?