Kodėl vieni žmonės nusikalsta, o kiti tampa jų aukomis? Kaip psichoterapeutai dirba su abiem? Pagrindinis jų principas – sutelktas dėmesys į smurto priežastis ir siekis jį sumažinti.
Psichologijos: kaip teismo psichiatras dirbote su daugybe žmonių, kurie padarė baisių dalykų. Ar jums – ir apskritai psichoanalitikui – yra tam tikra moralinė riba, kurią peržengus nebeįmanoma dirbti su klientu?
Estela Welldon, medicinos ekspertė ir psichoanalitikė: Pradėsiu nuo anekdotinės istorijos iš mano šeimos gyvenimo. Man atrodo, kad bus lengviau suprasti mano atsakymą. Prieš kelerius metus išėjau iš darbo NHS po trijų dešimtmečių darbo Portmano klinikoje, kurios specializacija yra padėti asocialiems pacientams.
Ir aš tuo metu kalbėjausi su aštuonmete anūke. Ji dažnai mane aplanko, žino, kad mano kabinetas nukrautas knygomis apie seksą ir kitus ne visai vaikiškus dalykus. Ir ji pasakė: „Taigi tu nebebūsi sekso gydytoja? "Kaip tu mane pavadinai?" – nustebęs paklausiau. Ji, manau, išgirdo mano balse pasipiktinimo natą ir pasitaisė: „Norėjau pasakyti: ar nebebūsi gydytojas, gydantis meilę? Ir aš maniau, kad šis terminas turėtų būti priimtas... Ar supranti, ko aš noriu?
Jei atvirai, nelabai.
Į tai, kad daug kas priklauso nuo požiūrio ir žodžių pasirinkimo. Na, ir meilė, žinoma. Tu gimei – ir tavo tėvai, tavo šeima, visi aplinkiniai tuo be galo džiaugiasi. Esate laukiami čia, esate laukiami čia. Visi tavimi rūpinasi, visi tave myli. Dabar įsivaizduokite, kad mano pacientai, žmonės, su kuriais dirbau, niekada nieko panašaus neturėjo.
Jie dažnai ateina į šį pasaulį nepažindami savo tėvų, nesuprasdami, kas jie tokie.
Jiems mūsų visuomenėje ne vieta, jie yra ignoruojami, jaučiasi atstumti. Jų jausmai visiškai priešingi tam, ką patiriate jūs. Jie tiesiogine prasme jaučiasi kaip niekas. Ir ką jie turėtų daryti, kad išlaikytų save? Pirmiausia, aišku, bent jau norint pritraukti dėmesį. Ir tada jie įeina į visuomenę ir sukelia didelį „bumą! – Skirkite kuo daugiau dėmesio.
Britų psichoanalitikas Donaldas Winnicottas kadaise suformulavo puikią idėją: bet koks antisocialus veiksmas reiškia ir yra pagrįstas viltimi. Ir tas pats „bumas! — tai būtent veiksmas, atliekamas tikintis pritraukti dėmesį, pakeisti likimą, požiūrį į save.
Bet ar ne akivaizdu, kad šis „bumas! sukelti liūdnas ir tragiškas pasekmes?
Kas tau tai akivaizdu? Bet tu nedarai tokių dalykų. Norint tai suprasti, reikia mokėti mąstyti, racionaliai samprotauti, matyti priežastis ir numatyti rezultatą. Ir tie, apie kuriuos mes kalbame, nėra per daug „aprengti“ visam tam. Dažniau jie nesugeba taip mąstyti. Jų veiksmus padiktuoja beveik vien emocijos. Jie veikia vardan veiksmo, vardan šio „bumo! — ir galiausiai juos skatina viltis.
Ir aš linkęs manyti, kad mano, kaip psichoanalitiko, pagrindinė užduotis yra būtent išmokyti juos mąstyti. Supraskite, kas sukėlė jų veiksmus ir kokios gali būti pasekmės. Prieš agresijos aktą visada patiriamas pažeminimas ir skausmas – tai puikiai parodo senovės graikų mitai.
Neįmanoma įvertinti šių žmonių patiriamo skausmo ir pažeminimo laipsnio.
Čia nekalbama apie depresiją, į kurią kartkartėmis galime patekti bet kuris iš mūsų. Tai tiesiog emocinė juodoji skylė. Beje, dirbant su tokiais klientais reikia būti itin atidiems.
Nes tokiame darbe analitikas klientui neišvengiamai atskleidžia šios juodosios nevilties skylės bedugnę. Ir tai suprasdamas klientas dažnai pagalvoja apie savižudybę: gyventi su tokiu suvokimu tikrai labai sunku. Ir nesąmoningai jie tai įtaria. Žinote, daugeliui mano klientų buvo suteikta galimybė rinktis – sėsti į kalėjimą arba pas mane gydytis. Ir nemaža dalis jų pasirinko kalėjimą.
Neįmanoma patikėti!
Ir vis dėlto taip yra. Nes jie nesąmoningai bijojo atsimerkti ir suvokti visą savo padėties siaubą. Ir tai daug blogiau nei kalėjimas. Kas yra kalėjimas? Jiems tai beveik normalu. Jiems yra aiškios taisyklės, ten niekas neįlips į sielą ir neparodys, kas joje vyksta. Kalėjimas yra tiesiog... Taip, tai tiesa. Tai per lengva – ir jiems, ir mums, kaip visuomenei. Man atrodo, kad visuomenė taip pat prisiima dalį atsakomybės už šiuos žmones. Visuomenė per daug tingi.
Ji mieliau piešia nusikaltimų siaubą laikraščiuose, filmuose ir knygose, o pačius nusikaltėlius paskelbia kaltais ir siunčia į kalėjimą. Taip, jie, žinoma, yra kalti dėl to, ką padarė. Tačiau kalėjimas nėra išeitis. Apskritai to negalima išspręsti nesuvokus, kodėl daromi nusikaltimai ir kas vyksta prieš smurtinius veiksmus. Nes dažniausiai prieš juos būna pažeminimas.
Arba situacija, kurią žmogus suvokia kaip pažeminimą, net jei kitų akyse taip neatrodo
Vežiau seminarus su policija, skaičiau paskaitas teisėjams. Ir man malonu pastebėti, kad jie su dideliu susidomėjimu priėmė mano žodžius. Tai suteikia vilties, kad kada nors nustosime mechaniškai krapštyti bausmes ir išmoksime užkirsti kelią smurtui.
Knygoje „Mama. Madonna. Kurkė» rašote, kad moterys gali išprovokuoti seksualinį smurtą. Ar nebijai, kad duosi papildomą argumentą tiems, kurie įpratę dėl visko kaltinti moteris — „per trumpą sijoną apsivilko“?
Oi pažįstama istorija! Ši knyga anglų kalba išleista daugiau nei prieš 25 metus. Ir vienas progresyvus feminisčių knygynas Londone kategoriškai atsisakė jį parduoti: motyvuodamas tuo, kad aš menkinu moteris ir bloginu jų padėtį. Tikiuosi, kad per pastaruosius 25 metus daugeliui tapo aiškiau, kad aš visai ne apie tai rašiau.
Taip, moteris gali išprovokuoti smurtą. Tačiau, pirma, smurtas dėl to nenustoja būti nusikaltimu. Ir, antra, tai nereiškia, kad moteris nori... Oi, bijau, kad to neįmanoma trumpai paaiškinti: visa mano knyga yra apie tai.
Manau, kad toks elgesys yra iškrypimas, kuris būdingas ir moterims, ir vyrams.
Tačiau vyrams priešiškumo pasireiškimas ir nerimo iškrova yra susieti su vienu konkrečiu organu. O moterims jie taikomi visam kūnui. Ir labai dažnai nukreiptas į savęs naikinimą.
Tai ne tik įpjovimai ant rankų. Tai valgymo sutrikimai: pavyzdžiui, bulimija ar anoreksija taip pat gali būti vertinama kaip nesąmoningos manipuliacijos savo kūnu. O smurto provokavimas – iš tos pačios eilės. Moteris nesąmoningai atsiskaito su savo kūnu – šiuo atveju su „tarpininkų“ pagalba.
2017 metais Rusijoje įsigaliojo smurto artimoje aplinkoje dekriminalizavimas. Kaip manote, ar tai geras sprendimas?
Nežinau atsakymo į šį klausimą. Jei tikslas yra sumažinti smurto lygį šeimose, tai nėra išeitis. Tačiau patekti į kalėjimą už smurtą šeimoje taip pat nėra išeitis. Kaip ir bandymas „nuslėpti“ aukas: žinote, aštuntajame dešimtmetyje Anglijoje buvo aktyviai kuriamos specialios prieglaudos moterims, nukentėjusioms nuo smurto šeimoje. Tačiau paaiškėjo, kad daugelis aukų kažkodėl nenori ten patekti. Arba jie ten nesijaučia laimingi. Tai sugrąžina mus prie ankstesnio klausimo.
Akivaizdu, kad esmė ta, kad daugelis tokių moterų nesąmoningai renkasi vyrus, linkusius į smurtą. Ir nėra prasmės klausti, kodėl jie toleruoja smurtą, kol jis nepradeda kelti grėsmės jų gyvybei. Kodėl jiems nepajutus daiktų ir neišėjus iš pirmo žvilgsnio? Jų viduje, pasąmonėje yra kažkas, kas juos išlaiko, verčia taip save „bausti“.
Ką visuomenė gali padaryti, kad išspręstų šią problemą?
Ir tai sugrąžina mus į pačią pokalbio pradžią. Geriausia, ką visuomenė gali padaryti, tai suprasti. Suprasti, kas vyksta sielose tų, kurie smurtauja ir tų, kurie tampa jo aukomis. Supratimas yra vienintelis bendras sprendimas, kurį galiu pasiūlyti.
Privalome kuo giliau pažvelgti į šeimą ir santykius bei daugiau tyrinėti juose vykstančius procesus
Šiandien žmonės daug aistringiau tyrinėja verslo partnerystę nei, pavyzdžiui, santuokos partnerių santykius. Puikiai išmokome skaičiuoti, ką mums gali duoti mūsų verslo partneris, ar jis turėtų tikėti tam tikrais klausimais, kas skatina jį priimti sprendimus. Tačiau ne visada suprantame žmogų, su kuriuo dalijamės lova. Ir mes nesistengiame suprasti, neskaitome protingų knygų šia tema.
Be to, daugelis prievartos aukų, taip pat tų, kurie pasirinko dirbti su manimi kalėjime, terapijos metu padarė nuostabią pažangą. Ir tai suteikia vilties, kad jiems bus galima padėti.