Pasipiktinimas daromas ne tik... Ryšium su įvykiu, suprantamu kaip įžeidimu, norėdami daryti spaudimą nusikaltėliui, įjungiame pyktį (protestą, kaltinimus, agresiją). Jei tiesioginės agresijos galimybė yra uždaryta (dėl negalėjimo arba užblokuota baimės), tada:
- Norėdami pritraukti dėmesį, paleidžiame kančią (liūdesį ar susierzinimą), pradedame kenkti sau.
- Susikaupusi agresija sukasi organizmo viduje, konflikto metu vyksta fiziologiniai procesai, naudingi individo išlikimui, bet žalingi jo sveikatai.
Iš viso: kaip savarankiškas jausmas, nėra pasipiktinimo jausmo. Už „pasipiktinimo“ („įžeidimas“) slypi arba grynas pyktis, arba pykčio (pykčio), baimės ir susierzinimo mišinys.
Pasipiktinimas yra sudėtinga nepagrindinė emocija, kylanti iš neišreikšto pykčio.
Kada ir kaip stipriai kyla apmaudo jausmas?
Apmaudo jausmas kyla tam, kuris pasidarė sau – įžeidė save.
Turėdamas įprotį ir norą įsižeisti, žmogus įsižeidžia (įžeidžia save) dėl bet ko.
Pasipiktinimas dažnai kyla dėl neraštingo darbo su pykčiu. „Ar toks protingas ir suaugęs žmogus kaip aš yra įžeistas? — frazė silpna, negali susidoroti su pykčiu, o jei ir toliau pykstu, vadinasi, nesu protingas ir nesuaugęs... Arba: „Jis nevertas, kad aš dėl jo įsižeisčiau! – panašiai.