Dabar Vakaruose: JAV ir Europoje – nebėra madinga būti tiesiog vegetaru, o būti „veganu“ tapo daug labiau „madinga“. Iš to kilo gana kurioziška vakarietiška tendencija: pieno persekiojimas. Kai kurios Vakarų „žvaigždės“ – nesvarbu, kad joms labai toli nuo mokslo ir medicinos – viešai pareiškia, kad atsisakė pieno ir jaučiasi puikiai – todėl daugelis savęs klausia: gal aš? Nors, ko gero, vertėtų pasakyti sau: na, kažkas atsisakė pieno, na ir kas? Jaučiasi puikiai – na, vėlgi, kas negerai? Juk ne tik visų žmonių organizmas skirtingas, bet ir milijonai kitų žmonių (būdas ne toks garsus) jaučiasi puikiai, o vartodami pieną? Tačiau kartais mumyse toks stiprus bandos refleksas, taip norisi „gyventi kaip žvaigždė“, kad kartais net esame pasiruošę atsisakyti gerai mokslu ištirto ir itin naudingo produkto. Pakeitė į ką? – į mažai tyrinėtus, brangius ir dar nepasitvirtinusius „supermaisto produktus“ – tokius kaip, pavyzdžiui, spirulina. Tai, kad pienas yra nuodugniai tiek laboratorijose, tiek tekstinėse grupėse ištirtas produktas, regis, niekam nebetrukdo. Pasklido gandas apie pieno „kenkimą“ – o ant tavęs, dabar madinga jo negerti. Tačiau sojų ir migdolų pienui – turėdami daug žalingų niuansų, ar abejotinos naudingumo produktų, tokių kaip ta pati spirulina, esame godūs.
„Pieno persekiojimas“ suprantamas kažkur skurdžiausioje Afrikoje ir už poliarinio rato, kur nėra nei sanitarinių sąlygų, nei genetinio polinkio gerti pieną. Tačiau Rusijai ir JAV, kuriose gyvulininkystė nuo seno buvo išvystyta ir kurias galima vadinti „karvių šalimi“ – tai bent jau keista. Be to, genetinės ligos – alergijos pienui – paplitimas nei JAV, nei pas mus neviršija 15 proc.
Pieno visiška „žala“ ar „nenaudingumas“ suaugusiems yra kvailas mitas, kurį „patvirtina“ tik labai agresyvių retorinių „įrodymų“ gausa, neatsižvelgiant į mokslinius tyrimus ar statistiką. Dažnai tokie „įrodymai“ pateikiami asmenų, kurie arba prekiauja „maisto papildais“, arba bando užsidirbti „konsultuodami“ gyventojus mitybos klausimais (per „Skype“ ir pan.), svetainėse. Šie žmonės beveik visada yra toli ne tik nuo klinikinės medicinos ir mitybos, bet ir nuo nuoširdaus bandymo iš tikrųjų ištirti šią problemą. Ir kurie aštriai madinga amerikietiška maniera staiga užsirašė „veganais“. Argumentai už pieno žalą dažniausiai yra tiesiog juokingi ir negali konkuruoti su mokslinių duomenų kiekiu apie naudotis pieno. „Pieno persekiojimas“ beveik visada yra tendencingas, o įrodymai, kuriuos žmonės išleidžia „“. Rusijoje, kur „beprasmiškai ir negailestingai“ daroma daug seno atminimo, tokių piktai „antipieniškų“, neskoningai apipavidalintų puslapių, deja, vos milijonas.
Kita vertus, amerikiečiai mėgsta mokslinius faktus; duoti jiems tyrimų duomenis, ataskaitas, straipsnius mokslo žurnaluose, jie yra skeptikai. Tačiau tiek Rusijoje, tiek JAV dėl laktazės trūkumo žmonės kenčia gana retai: pagal statistiką abiejose šalyse tik 5-15 proc. Tačiau skirtumas tarp Vakarų požiūrio į pieną ir „mūsų“ matosi remiantis medžiaga iš rusakalbių svetainių: pastarosiose vyrauja nuoga retorika, pavyzdžiui, „pienas tinka tik vaikams“. Tai, kad kalbame ne apie mamos pieną, o apie visai kitą pieną, tokių „įtikinamų“ „argumentų“ autorių, regis, netrikdo. Kalbant apie Amerikos išteklius, mažai žmonių klausys jūsų be nuorodų į mokslinius tyrimus. Tai kodėl mes tokie patiklūs?
Tačiau tie patys amerikiečių mokslininkai ne kartą rašė, kad pieno netoleravimo problema daugiausia liečia atskiras tautas, įskaitant Afrikos (Sudano ir kitų šalių) gyventojus bei Tolimųjų Šiaurės tautų žmones. Daugumai rusų, kaip ir amerikiečiams, ši problema visiškai nerūpi. Kas sušildo – kas ten, žodžiu verda – viešas tokio naudingo produkto kaip pienas atmetimas? Pieno persekiojimą galima palyginti tik su madinga Amerikos visuomenės „alergija“ kviečiams ir cukrui: 0.3% pasaulio gyventojų kenčia nuo glitimo netoleravimo, o cukraus reikia bet kurio žmogaus organizmui be išimties.
Kodėl tokie laukiniai atsisakymai: iš kviečių, iš cukraus, iš pieno? Iš šių naudingų ir pigių, dažniausiai prieinamų produktų? Gali būti, kad situaciją JAV, Europoje ir Rusijoje dramatizuoja maisto pramonėje suinteresuotos šalys. Tai taip pat daroma, galbūt sojos „pieno“ ir panašių produktų gamintojų užsakymu. Ant isterijos bangos apie įsivaizduojamą pieno žalą ir neva išplitusį pieno netoleravimą (kuri tokioje propagandoje pateikiama kaip „norma“!) Pardavinėti itin brangius „supermaistus“ ir pieno pakaitalus bei „alternatyvus“ lengva – kurių naudingąsias savybes vis dar labai sunku pakeisti įprastu pienu!
Kartu yra – ir jų pasirodė tiek vakarietiškoje, tiek mūsų internetinėje spaudoje – ir tikrų duomenų apie pieno pavojų kai kuriems žmonėms.
Pabandykime apibendrinti tikrus faktus apie pieno pavojų:
1. Reguliarus pieno vartojimas kenkia žmonėms, sergantiems ypatinga liga – laktozės netoleravimu. Laktozės netoleravimas yra patologinė organizmo būklė, kuri nėra būdinga Rusijos (ar JAV) gyventojui. Ši genetinė liga dažnai sutinkama tarp Šiaurės Amerikos indėnų, Suomijoje, kai kuriose Afrikos šalyse, Tailande ir daugelyje kitų. Laktozės netoleravimas yra liga, kai organizmas mažiau nei įprastai gali virškinti laktozę – tam tikrą piene ir pieno produktuose randamą cukrų. Šią patologinę būklę sukelia laktazės, fermento, padedančio virškinti laktozę, trūkumas. Vidutiniškai genetiškai Rusijos gyventojai nėra labai linkę į laktazės trūkumą. Tikimybė susirgti šia „suomiška liga“ mūsų šalies gyventojui vertinama 5–20 proc. Tuo pačiu metu internete (tose labai agresyviose veganiškose ir agresyvaus žaliavinio maisto svetainėse) dažnai galite rasti 70% skaičių! – bet iš tikrųjų tai yra vidutinis procentas visame pasaulyje (atsižvelgiant į Afriką, Kiniją ir kt.), o ne Rusijoje. Be to, „vidutinė temperatūra ligoninėje“, tiesą sakant, nieko neduoda nei sergančiam, nei sveikam: arba netoleruojate laktozės, arba netoleruojate, o visi šie procentai nieko neduos, tik nerimą! Kaip žinia, yra emociškai nesubalansuotų žmonių, kurie, skaitydami apie bet kokią ligą: ar tai būtų laktozės netoleravimas, celiakija ar buboninis maras, iš karto randa savyje pirmuosius požymius... Ir porą dienų „pamąstę“ šiuo klausimu. , jie jau visiškai tikri , kad nuo to kenčia jau seniai ! Be to, kartais net ir esant „pieno netoleravimo simptomams“, bėda gali būti banaliame virškinimo sutrikime, o laktozė gali ir neturėti nieko bendro. Iš asmeninės patirties norėčiau pridurti, kad kasdienis šviežių žalumynų ir ankštinių daržovių gausa – tai įprasta tarp naujai kaldintų žaliavinių maisto produktų ir veganų – dažniau dirgina skrandį nei pienas.
Tačiau, kaip ten bebūtų, pasitikėdami savimi (patį) laktazono trūkumą galima diagnozuoti jau dabar ir be jokių gydytojų! Tai paprasta:
Išgerkite stiklinę paprasto pieno, kuris parduodamas parduotuvėse (pasterizuotas, „iš pakuotės“) – užvirinus ir atvėsus iki priimtinos temperatūros,
Palaukite nuo 30 minučių iki 2 valandų. (Tuo pačiu įveikiau pagundą įmesti porciją šviežių salotų ir pupelių su žirneliais). Viskas!
Jei šiuo laikotarpiu pasireiškia simptomai: žarnyno diegliai, pastebimas pilvo pūtimas, pykinimas ar vėmimas, viduriavimas (daugiau nei 3 laisvų ar nesusiformavusių išmatų atvejai per dieną) – taip, greičiausiai Jūs netoleruojate laktozės.
Nesijaudinkite, tokia patirtis nepadarys žalos jūsų sveikatai. Nustojus gerti pieną, simptomai išnyks.
Dabar dėmesio: Laktozės netoleravimas nereiškia, kad išvis negalite gerti pieno! Tai tik reiškia, kad jums tinka tik šviežias pienas. Kas yra šviežias pienas – žalias, „iš po karvės“, ar kas? Kai kas gali pasakyti, kad tai pavojinga. Ir taip, šiais laikais pavojinga gerti pieną tiesiai iš po karvės. Tačiau šviežias, plikytas arba „žalias“ pienas laikomas melžimo dieną, pirmomis valandomis po pirmojo pakaitinimo (virinimo) – būtinas apsisaugoti nuo jame galinčių patogeninių bakterijų! Moksliškai: tokiame piene yra visi fermentai, reikalingi jo savaiminiam virškinimui (sukeltai autolizei)! Tiesą sakant, tai yra „žalias“ pienas. Tad net ir netoleruojant laktozės visai tinka „ūkinis“, „šviežias“ pienas, kuris dar nevirintas. Jį reikia įsigyti melžimo dieną ir pačiam užvirti, o suvartoti kuo greičiau.
2. Neretai galima skaityti, kad yra tariamai mokslinių įrodymų, jog pieno gėrimas didina gimdos vėžio ir krūties vėžio pasikartojimo riziką. Mano žiniomis, šiuo klausimu nebuvo atlikta jokių įtikinamų tyrimų. Ne kartą buvo gauti tik prieštaringi ir išankstiniai moksliniai duomenys. Visa tai yra spėjimų, veikiančių, bet nepatikrintų hipotezių stadijoje.
3. Pienas – riebus, kaloringas. Taip, Jungtinėse Valstijose, kur kas trečias yra nutukęs, prieš 30 metų jie pradėjo kinkyti pieną, kuris, sako, nuo jo tuksta. O lieso ar „lengvo“ pieno ir neriebių jogurtų mada apėjo (ar šie produktai sveiki, ar kenksmingi – atskiras pokalbis). Ir kodėl gi neapribojus suvartojamų kalorijų, racione paliekant pieną, kuris yra sveikas dėl daugelio kitų priežasčių? Gali būti, kad „migdolų pieno“ ir sojų „pieno“, dėl kurio vyrams auga krūtys, gamintojai nebūtų tokie pelningi...
4. Po 55 metų pieno vartojimas nekenkia, bet turi būti ribojamas (1 stiklinė per dieną. Faktas yra tas, kad po 50 metų aterosklerozės tikimybė smarkiai padidėja, o pienas čia ne pagalbininkas. tuo pat metu mokslas mano, kad pienas yra biologinis skystis, kurį žmogus iš esmės gali vartoti visą gyvenimą: vis dar nėra griežtos „amžiaus ribos“.
5. Pieno užterštumas toksiniais elementais ir radionuklidais kelia realią grėsmę žmonių sveikatai. Tuo pačiu metu visose išsivysčiusiose pasaulio šalyse pienui taikomas privalomas sertifikavimas, kurio metu, be kita ko, tikrinama, ar pienas yra radiacinės, cheminės ir biologinės saugos, taip pat GMO kiekis. Rusijos Federacijoje pienas tiesiog negali patekti į paskirstymo tinklą, sėkmingai neišlaikęs tokio sertifikato! Pavojus vartoti pieną, neatitinkantį sanitarinių standartų, teoriškai egzistuoja daugiausia Afrikos šalyse ir panašiai: kai kuriose neišsivysčiusiose, karštose ir skurdžiausiose pasaulio šalyse. Tikrai ne Rusijoje...
Dabar – apsaugos žodis. Pieno vartojimo naudai galima paminėti daugybę veiksnių, kurie vėlgi yra ant pieno produktų propagandos bangos! – dažnai nutyli arba bando paneigti:
ir kitų rūšių pramoniniu būdu pagaminto pieno mokslas nuodugniai ištyrė dar 40–20 a. Karvės pieno vartojimo naudą ne kartą ir neginčijamai įrodė mokslas: tiek laboratoriniais tyrimais, tiek eksperimentais, įskaitant daugiau nei XNUMX tūkst. žmonių grupes, stebimas daugiau nei XNUMX (!) metų. Joks „pieno pakaitalas“, kaip sojų ar migdolų „pienas“, negali pasigirti tokiais moksliniais naudingumo įrodymais.
Žalio maisto dietos ir veganizmo šalininkai dažnai pieną laiko „rūgštinančiu“ produktu, kartu su kiaušiniais ir mėsa. Bet tai ne! Šviežias pienas pasižymi silpnai rūgštinėmis savybėmis, o pH = 6,68: lyginant su „nuliniu“ rūgštingumu, kai pH = 7, jis yra beveik neutralus skystis. Kaitinant pieną dar labiau sumažėja jo oksidacinės savybės. Jei į karštą pieną įbersite žiupsnelį sodos, toks gėrimas šarmina!
Net „pramoniniame“ pasterizuotame piene yra tokių, be to, lengvai virškinama forma, kad būtų galima parašyti enciklopediją, kurioje būtų išvardytos jo naudingos savybės. Puose paruoštą pieną žmogaus organizmas virškina daug lengviau ir greičiau nei dauguma „žaliavų“ ir „veganiškų“ produktų. Ir net parduotuvėje pirktas pienas ir nenugriebto pieno varškė virškinami ne ilgiau nei, pavyzdžiui, sojos. Net „blogiausias“ pienas virškinamas 2 valandas: lygiai taip pat, kaip daržovių salotos su žalumynais, išmirkytais riešutais ir daigais. Taigi „sunkus pieno virškinimas“ yra veganiško maisto mitas.
Pienas – normali ūkinių gyvūnų (įskaitant karves ir ožkas) pieno liaukų fiziologinė sekrecija. Taigi formaliai to negalima vadinti smurto produktu. Tuo pačiu metu jau 0.5 l pieno patenkina 20% organizmo paros baltymų poreikio: todėl iš tikrųjų pienas yra vienas pagrindinių etiškos, „nežudančios“ dietos produktų. Beje, tas pats 0.5 litro pieno per dieną sumažina širdies ir kraujagyslių ligų riziką 20 proc. – taigi pienas (skirtingai nei mėsa) vis tiek nenužudo žmonių, ne tik karvių.
Tikslios sveiko, sveiko pieno vartojimo normos, įsk. karvė, vienam žmogui per metus. Rusijos medicinos mokslų akademija (RAMS) rekomenduoja per metus suvartoti 392 kg pieno ir pieno produktų (tai, žinoma, apima varškę, jogurtą, sūrį, kefyrą, sviestą ir kt.). Jei galvojate labai grubiai, per dieną sveikatai reikia apie kilogramą litro pieno ir pieno produktų. Naudinga ne tik šviežias karvės pienas, bet ir.
Pagal statistiką, pieno ir pieno produktų vartojimas mūsų „antikrizinėmis“ dienomis sumažėjo apie 30% (!) Palyginti su 1990-aisiais... Ar ne dėl to pastebimas bendras gyventojų sveikatos pablogėjimas. , įskaitant dantų ir kaulų būklės pablogėjimą, apie kurį dažnai kalba gydytojai? Tai dar labiau liūdna, nes šiandien Maskvoje ir kituose dideliuose miestuose aukštos kokybės, įskaitant šviežią pieną ir šviežius „ūkinius“ pieno produktus jau galima įsigyti daugeliui žmonių, net ir turinčių vidutines ir žemesnes nei vidutines pajamas. Gal reikėtų taupyti madingiems „supermaistams“ ir vėl pradėti gerti – nors ir smarkiai nemadingą, bet tokį sveiką – pieną?