Mama ir vaikas: kieno emocijos svarbesnės?

Lentynose

Prieš bandant suprasti, kieno emocijos svarbesnės, mamos ar vaiko, reikia atsakyti į klausimą, kam mums apskritai reikalingi jausmai. Kaip jie atsiranda ir kokią funkciją atlieka?

Mokslinėje kalboje emocijos – tai subjektyvi žmogaus būsena, susijusi su aplink vykstančių įvykių reikšmingumo įvertinimu ir požiūrio į juos išraiška.

Tačiau jei atsisakome griežtų sąlygų, emocijos yra mūsų turtas, vedliai į mūsų pačių troškimų ir poreikių pasaulį. Švyturys, kuris įsižiebia viduje, kai mūsų natūralūs poreikiai – psichologiniai, emociniai, dvasiniai ar fiziniai – nepatenkinami. Arba, priešingai, jie patenkinti – jei kalbame apie „gerus“ įvykius.

O kai nutinka kažkas, kas mus liūdina, pyksta, išsigąsta, džiaugiasi, reaguojame ne tik siela, bet ir kūnu.

Norint apsispręsti dėl proveržio ir žengti žingsnį savo poreikių tenkinimo link, mums reikia „kuro“. Taigi, hormonai, kuriuos mūsų kūnas išskiria reaguodamas į „išorinį dirgiklį“, yra pats kuras, leidžiantis mums kažkaip veikti. Pasirodo, mūsų emocijos yra ta jėga, kuri verčia mūsų kūną ir protą tam tikram elgesiui. Ką dabar norime daryti – verkti ar rėkti? Pabėgti ar sustingti?

Yra toks dalykas kaip „pagrindinės emocijos“. Bazinis – nes jas patiriame visi, bet kokio amžiaus ir be išimties. Tai liūdesys, baimė, pyktis, pasibjaurėjimas, nuostaba, džiaugsmas ir panieka. Emociškai reaguojame dėl įgimto mechanizmo, kuris suteikia „hormoninį atsaką“ į tam tikrą stimulą.

Jei su džiaugsmu ir nuostaba klausimų nekyla, „blogų“ jausmų priskyrimas kartais kelia klausimų. Kodėl mums jų reikia? Be šios „signalizacijos sistemos“ žmonija nebūtų išgyvenusi: ji mums sako, kad kažkas negerai ir mes turime tai ištaisyti. Kaip ši sistema veikia? Štai keletas paprastų pavyzdžių, susijusių su mažiausio gyvenimu:

• Jei mamos šalia nėra kiek ilgiau nei įprastai, mažylis išgyvena nerimą ir liūdesį, nesijaučia saugus.
• Jei mama susiraukia, vaikas pagal šį neverbalinį signalą „perskaito“ jos nuotaiką ir išsigąsta.
• Jei mama užsiėmusi savo reikalais, mažyliui būna liūdna.
• Jei naujagimis laiku nepamaitinamas, jis supyksta ir dėl to rėkia.
• Jei vaikui pasiūlomas maistas, kurio jis nenori, pavyzdžiui, brokoliai, jis patiria pasibjaurėjimą ir pasibjaurėjimą.

Akivaizdu, kad kūdikiui emocijos yra visiškai natūralus ir evoliucinis dalykas. Jei dar nekalbantis vaikas per pyktį ar liūdesį neparodytų mamai, kad yra nepatenkintas, jai būtų sunku jį suprasti ir duoti tai, ko jis nori, ar užtikrinti saugumą.

Pagrindinės emocijos padėjo žmonijai išgyventi šimtmečius. Jei nebūtų pasibjaurėjimo, galėtume apsinuodyti sugedusiu maistu. Jei nebūtų baimės, galėtume nušokti nuo aukštos uolos ir sudužti. Jei nebūtų išgyvenimų, susijusių su vienatve, jei nebūtų liūdesio, mes nekurtume genčių ir neišgyventume ekstremalioje situacijoje.

Tu ir aš esame tokie panašūs!

Kūdikis aiškiai, vaizdingai ir iš karto pareiškia savo poreikius. Kodėl? Kadangi vystosi jo smegenų smegenų žievė, nervų sistema yra nesubrendusi, nervinės skaidulos vis dar padengtos mielinu. O mielinas yra tam tikra „lipni juosta“, kuri slopina nervinį impulsą ir reguliuoja emocinę reakciją.

Štai kodėl mažas vaikas beveik nesustabdo savo hormoninių reakcijų ir greitai bei tiesiogiai reaguoja į jam kylančius dirgiklius. Vidutiniškai vaikai išmoksta reguliuoti savo reakcijas iki aštuonerių metų.

Suaugusio žmogaus poreikiai apskritai nedaug skiriasi nuo kūdikio. Ir vaikas, ir jo mama „sutvarkyti“ vienodai. Jie turi dvi rankas, dvi kojas, ausis ir akis – ir tuos pačius pagrindinius poreikius. Visi norime būti išgirsti, mylimi, gerbiami, kad mums būtų suteikta teisė žaisti ir laisvalaikis. Norime jaustis, kad esame svarbūs ir vertingi, norime jausti savo svarbą, savarankiškumą ir kompetenciją.

O jei mūsų poreikiai nepatenkinti, tai mes, kaip vaikai, „išmesime“ tam tikrus hormonus, kad kažkaip priartėtume prie to, ko norime. Vienintelis skirtumas tarp vaikų ir suaugusiųjų yra tas, kad sukauptos gyvenimo patirties ir mielino „darbo“ dėka suaugusieji gali šiek tiek geriau kontroliuoti savo elgesį. Gerai išvystyto neuroninio tinklo dėka galime girdėti save. Ir nepamirškite apie suaugusiojo žodinius įgūdžius. Žodynas yra raktas į sėkmę!

Ar mama gali palaukti?

Būdami vaikai, mes visi girdime save ir atpažįstame savo jausmus. Tačiau augdami jaučiame atsakomybės ir daugybės pareigų engimą ir pamirštame, kaip yra. Mes slopiname savo baimes, aukojame savo poreikius – ypač kai turime vaikų. Tradiciškai mūsų šalyje moterys sėdi su vaikais, todėl kenčia labiau nei kitos.

Mamoms, kurios skundžiasi perdegimu, nuovargiu ir kitais „negražiais“ jausmais, dažnai sakoma: „Būkite kantrūs, tu jau suaugęs ir privalai tai daryti“. Ir, žinoma, klasika: „Tu esi mama“. Deja, sakydami sau „privalau“ ir nekreipdami dėmesio į „noriu“, atsisakome savo poreikių, norų, pomėgių. Taip, atliekame socialines funkcijas. Mes geri visuomenei, bet ar esame geri sau? Mes paslepiame savo poreikius tolimoje dėžėje, uždarome juos spyna ir pametame raktą ...

Tačiau mūsų poreikiai, kurie, tiesą sakant, kyla iš mūsų pasąmonės, yra tarsi vandenynas, kurio negalima sutalpinti akvariume. Jie spaus iš vidaus, pyks ir dėl to „užtvanka“ anksčiau ar vėliau sugrius. Atitrūkimas nuo savo poreikių, troškimų slopinimas gali baigtis įvairaus pobūdžio save naikinančiu elgesiu – pavyzdžiui, tapti persivalgymo, alkoholizmo, shopaholizmo priežastimi. Dažnai savo norų ir poreikių atmetimas sukelia psichosomatines ligas ir būsenas: galvos skausmus, raumenų įtampą, hipertenziją.

Uždarydami savo poreikius ir emocijas prie pilies, mes taip atsisakome savęs, nuo savo „aš“. Ir tai negali sukelti protesto ir pykčio.

Jeigu mums atrodo, kad mama per daug emocionali, problema ne jos emocijose ir ne jų perteklyje. Galbūt ji tiesiog nustojo rūpintis savo norais ir poreikiais, užjausti save. Gerai „girdi“ vaiką, bet nusisuko nuo savęs ...

Galbūt taip yra dėl to, kad visuomenė tapo labai orientuota į vaiką. Auga žmonijos emocinis intelektas, auga ir gyvybės vertė. Žmonės tarsi atitirpsta: mes labai mylime vaikus, norime jiems duoti tai, kas geriausia. Skaitome protingas knygas, kaip suprasti ir nesužaloti vaiko. Stengiamės vadovautis prisirišimo teorija. Ir tai yra gerai ir svarbu!

Tačiau prieraišumo teorija nereikalauja, kad motinos pasiduotų ir pasiaukotų. Psichologė Julia Gippenreiter kalbėjo apie tokį reiškinį kaip „pykčio ąsotis“. Tai tas pats aukščiau aprašytas vandenynas, kurį jie bando išlaikyti akvariume. Žmogaus poreikiai nepatenkinami, o mumyse kaupiasi pyktis, kuris anksčiau ar vėliau išsilieja. Jos apraiškos yra klaidingos dėl emocinio nestabilumo.

Išgirskite pažeidžiamumo balsą

Kaip galime susitvarkyti su savo emocijomis ir jas suvaldyti? Yra tik vienas atsakymas: išgirsti juos, pripažinti jų svarbą. Ir kalbėkite su savimi taip, kaip jautri mama kalba su vaikais.

Su savo vidiniu vaiku galime kalbėti taip: „Aš tave girdžiu. Jei toks piktas, gal vyksta kažkas svarbaus? Galbūt jūs negaunate to, ko jums reikia? Užjaučiu jus ir tikrai rasiu būdą, kaip patenkinti savo poreikius“.

Turime išgirsti sielos pažeidžiamumo balsą. Rūpestingai elgdamiesi su savimi, mokome vaikus įsiklausyti į savo pagrindinius poreikius. Savo pavyzdžiu parodome, kad svarbu ne tik atlikti namų darbus, susitvarkyti ir eiti į darbą. Svarbu išgirsti save ir pasidalinti savo emocijomis su artimaisiais. Ir paprašykite, kad su mūsų jausmais elgtųsi atsargiai, gerbtų juos.

Ir jei dėl to susiduriate su sunkumais, galite išmokti kalbėti apie pagrindines emocijas psichologo kabinete, saugaus konfidencialaus kontakto sąlygomis. Ir tik tada, po truputį, dalintis jais su pasauliu.

Kas pirmas?

Mes galime išreikšti savo emocijas žodžiais, naudoti palyginimus ir metaforas, kad parodytume savo patirties gylį. Galime išgirsti savo kūną, jei mums sunku tiksliai nustatyti, ką jaučiame.

Ir svarbiausia: kai girdime save, nebereikia rinktis, kieno emocijos svarbesnės – mūsų ar vaikų. Juk užuojauta kitam visiškai nereiškia, kad nustojame klausytis savo vidinio balso.

Galime užjausti nuobodžiaujantį vaiką, bet ir rasti laiko pomėgiui.

Alkanam krūtį galime duoti, bet ir neleisti jos įkąsti, nes mums skauda.

Galime sulaikyti žmogų, kuris negali užmigti be mūsų, bet negalime neigti, kad esame tikrai pavargę.

Padėdami sau, mes padedame savo vaikams geriau išgirsti save. Juk mūsų emocijos vienodai svarbios.