Pagrindiniai čia augantys valgomieji grybai: baravykai, drebulės grybai (nedideliais kiekiais), sviestagrybiai, pipiriniai grybai, rusvagrybiai ir sieros geltonumo grybai.
Svarbiausią vietą tarp valgomųjų grybų užima baravykai. Tai grybai su daugiausia rudomis skirtingų atspalvių kepurėlėmis, pilkšvai baltais, puoštais juodų potėpių raštu apatinėje dalyje „prie beržo“ kojytėmis ir kremiškai baltu kempinėliu sluoksniu; Aukštos kokybės. Daugelis žmonių naiviai tiki, kad baravykai auga tik po beržais. Tačiau tai toli gražu nėra tiesa. Po beržais jų nėra daug. Jie laisvai auga visoje pievoje mišriame žemame miške; dažniausiai pasitaiko: po baltosiomis tuopomis, gluosniais, drebulėmis, pelkėtose vietose. Kiti apie juos galvoja ką nori: drebulės grybus, net kiaulienos grybus. Bet: drebulės grybai tikrai auga tik drebulynuose (po drebulėmis) ir pasižymi raudonų atspalvių kepurėle [retai, kurios auga kitur – pušies, kraujo raudonumo]; kiaulienos grybai tuo pačiu metu turi turėti storą stiebą ir nepakeisti minkštimo spalvos pjūvyje / pertraukoje. Taip, jauni baravykai iš tikrųjų savo išvaizda primena baltuosius, tačiau įgavę sodrią turkio (žalios spalvos) spalvą ant pjūvio, jie kalba patys už save. Asmenys gali pasiekti didžiulius dydžius. Taigi, šių metų rugsėjo pabaigoje radau visiškai tinkamą grybą, kurio kepurėlės skersmuo didesnis nei 20 cm, o svoris – daugiau nei pusė kilogramo. Noriu perspėti: nebūk godus ir rinkis pernokusių grybų. Jie turi nemalonų puvimo kvapą ir skonį ir gali sugadinti savo garbingą reputaciją tiems, kurie su tuo susiduria. Yra apie keliolika genties veislių. Taigi paprastasis baravykas (geriausias atstovas) tikrai auga tik po beržais, o likusieji (pilkieji baravykai (skroblai), juodieji, šiurkštieji, pelkiniai (baltieji), juodieji...) – visai kitose vietose. Reikia atsiminti, kad baravykai – tai dažniausiai atskirai augantys grybai, todėl jų vis tiek reikia ieškoti.
Baravykai – didesni ir tankesni grybai už baravykus. Jie šiek tiek auga aprašytoje vietoje. Jie taip pat egzistuoja keliolikoje veislių. Taigi, radau: raudonas baravykas (oranžinė-raudona kepurė), raudonai ruda (ruda-raudona kepurė), retai balta (kreminė kepurė). Šių metų birželio pradžioje po ąžuolu radau vieną kraujo raudonumo baravyką: stiebas labai storas, bet viduje laisvai tuščiaviduris, kepurėlė rausvai ruda.
Baravykai ir baravykai (baravykai) vaisius veda nuo gegužės pabaigos iki spalio pradžios; pikas – rugpjūčio pabaiga – rugsėjis.
SVIESTAS – grybai smulkūs, bet: subtilaus skonio ir kvapnūs, auga mažose šeimynėlėse – ir juos galima padoriai rinkti. Grybas, skirtingai nei jo pirmtakai, aprašyti aukščiau, labai mėgsta drėgmę. Tarp drugelių ir baravykų yra ir raudonas smagratis: labai mažas grybas, dažniausiai apie 4 cm skersmens. Drugeliai auga nuo liepos iki rugsėjo.
PEPER BRUSH – grybas, augantis didžiuliais kiekiais ir užaugantis įspūdingo dydžio. Šviežias, kramtytas tampa itin aštrus – kartu su čili pipirais, iš čia ir kilo pavadinimas. Galima vartoti po 3 dienų mirkymo ir virimo pasūdytą ir marinuotą. (Galite naudoti ir kaip džiovintus miltelius – kaip prieskonį.) Bet šis grybas labai nekokybiškas, o skonis patinka ne visiems.
Taip pat daug auga RUSUSULES – daugiau tarp drebulių ir pušų: melsvai žalios (kepurė pilkšvai turkio spalvos), gražios (skrybėlaitė raudona su baltomis gyslomis ir zonomis, kartaus skonio), rečiau geltona, balta… Tačiau russula yra grybas, kurio skonio rodikliai toli gražu nėra geriausi, ir netgi turi vieną neigiamą objektyvią savybę: transportuojant jis labai trupa. Todėl grybauti rekomenduoju tik tada, kai nėra arba trūksta geriausių: baravykų, baravykų, aliejaus. Russulą galima troškinti, kepti, marinuoti, sūdyti.
Grybelis SULPHUR YELLOW yra parazitinis grybas, augantis ant kelmų ir kamienų, daugiausia gluosnių. Jis, jaunas, aukštos skonio savybių: vaisiakūnis švelnus, aromatu ir tekstūra primena vištienos mėsą. Gali užaugti iki 5-7 kg. Pasitaiko gana dažnai. Senas grybas tampa kietesnis, o jo maistinės savybės žymiai sumažėja.
Iš valgomųjų grybų taip pat auga nedideli kiekiai: mėšlo vabalai, pūkuotieji pievagrybiai, pievagrybiai, voratinkliai, rausvieji voluškiai (gervuogių tankumynuose), lakai, dribsniai, net šafraniniai grybai ir kai kurie kiti grybai.
Šaltojo periodo (spalio, lapkričio mėn.) valgomieji grybai – tuopų eilė, žieminė medaus agara (flamulina) ir rudeninė medunešė. Bet daugiau apie juos kitame numeryje.
Tarp grybų taip pat auga daug nuodingų grybų: raudonoji ir panterinė musmirė, plonoji kiaulė, blyškioji (!), taip pat mažai žinomi nuodingi grybai.
Blyškios rupūžės, arba, moksliškai, Amanita GREEN, yra gana dažnos. Žiūrėkite, nepainiokite su valgomaisiais grybais !!! Taip pat nepatariu jo naikinti, nes tai taip pat yra gamtos dalis, be to, ji atlieka svarbų vaidmenį ekosistemose. Yra asmenų, apsimetančių pievagrybiais. (Yra ir kitų, panašių, musmirių: pavasariškų, baltai dvokiančių.) O jei nupjautas grybas, klaidingai supainiotas su pievagrybiais, turi baltas lėkštes, o ne spalvotas (nuo rožinės iki šokoladinės), – nedvejodami išmeskite! Mano gyvenime tokių faktų buvo dešimtys.
Kalbant apie PLONOJĄ KIAULIĄ (mūsų liaudyje jas kalba brakonieriai, kiaulės), tai irgi nesaugus grybas. Juose, kaip ir raudonojoje musmirėje, yra muskarino ir, be to, antigeno baltymo, kuris naikina raudonuosius kraujo kūnelius ir neigiamai veikia inkstus. Kiaulė yra plona ir tikrai ilgą laiką buvo laikoma sąlyginai valgoma, tačiau, remiantis naujausiais laboratoriniais duomenimis ir apsinuodijimo bei net mirties dėl jos kaltės faktais, nuo 1981 metų ji buvo pripažinta nuodinga. Tačiau net ir šiandien daugelis grybautojų į tai nepaiso. Taip, suprantu – pirma, grybas gana didelis ir auga dideliais kiekiais, antra, lemtingos pasekmės jį naudojant maistui ištinka ne visiems ir ne iš karto – po metų. Tačiau vis dėlto reikia atsiminti, kad ji gali pasirodyti kaip uždelsto veikimo bomba ir ją nuolat naudojant tam tikru momentu sukurti negrįžtamą. Todėl nuoširdžiai prašau visų ir visų: nebūkite godūs, rinkkite kitus, patikimus grybus; Atminkite, Dievas gelbsti seifą.