Mano kūnas geras. Turiu žinoti, ką tiksliai esu jam skolingas. |

Mūsų kūno vaizdas yra toks, kaip mes jį suvokiame. Ši sąvoka apima ne tik jo išvaizdą, kurią vertiname veidrodyje, bet ir mūsų įsitikinimus bei mintis apie kūną, taip pat emocijas apie jį ir veiksmus, kuriuos atliekame jo atžvilgiu. Deja, šiuolaikinė žiniasklaida ir masinė kultūra nukreipė dėmesį nuo to, kaip jaučiamės savo kūne, į tai, kaip jis atrodo.

Mes, moterys, patiriame didesnį spaudimą turėti idealų įvaizdį. Nuo mažens esame viešinami. Be to, esame įsitikinę, kad vienas pagrindinių moteriškumo privalumų yra grožis. Šią žinią daugiausia įgyvendina merginos ir moterys. Berniukai ir vyrai dažniausiai giriami už pasiekimus ir asmenybę.

Sulaukdami komplimentų ir pagyrimų pirmiausia už grožį, mokome merginas ir jaunas moteris, kad išvaizda yra svarbesnė nei kitos savybės. Ši koreliacija dažnai veda prie mūsų savigarbos susiejimo su tuo, kaip atrodome ir kaip kiti žmonės vertina mūsų išvaizdą. Tai pavojingas reiškinys, nes kai negalime patenkinti grožio idealo, dažnai jaučiamės nepilnaverčiai, o tai nulemia savivertę.

Statistika yra nenumaldoma ir sako, kad apie 90% moterų nepriima savo kūno

Nepasitenkinimas savo išvaizda šiais laikais – kone epidemija. Deja, ja jau serga vaikai, ypač stipriai pasireiškia jaunimo tarpe, tačiau negaili suaugusiųjų ir pagyvenusių žmonių. Siekdami tobulo kūno naudojame įvairias taktikas, kad veidrodis ir kiti žmonės pagaliau pamatytų mūsų grožį.

Kartais patenkame į užburto svorio metimo ir priaugimo rato pinkles. Staigiai mankštinamės, kad gautume sumodeliuotą ir liekną kūną. Mes atliekame estetines procedūras, kad atitiktume grožio idealą, kurį nešiojamės savo galvoje. Jei nepasiseka, gimsta nepritarimas ir savikritika.

Visa tai atitraukia mus nuo pozityvesnių santykių su savo kūnu kūrimo. Kad galėtume tai padaryti, pirmiausia turime apsvarstyti, kaip tai atsitiko neigiamai.

„Jūs priaugate svorio“ – antropologų teigimu, tai didžiausias komplimentas Fidžio moterims

Mūsų pasaulio dalyje šie žodžiai reiškia nesėkmę ir yra labai nepageidaujami. Praėjusį šimtmetį pūkuotų kūnų buvimas Fidžio salose buvo natūralus. „Valgyk ir storėk“ – taip vakarienės metu buvo laukiami svečiai ir buvo tradicija gerai pavalgyti. Taigi Ramiojo vandenyno pietinių salų gyventojų siluetai buvo masyvūs ir tvirti. Šio tipo kūnas buvo gerovės, klestėjimo ir sveikatos ženklas. Svorio metimas buvo laikomas nerimą keliančia ir nepageidaujama būkle.

Viskas pasikeitė, kai į pagrindinę Fidžio salą – Viti Levu – buvo pristatyta televizija, kurios iki tol nebuvo. Jaunos merginos galėjo sekti amerikiečių serialų „Melrose Place“ ir „Beverly Hills 90210“ herojų likimą. Praėjus keleriems metams po šio pokyčio tarp paauglių buvo pastebėtas nerimą keliantis reiškinys. Padaugėjo mergaičių, kenčiančių nuo valgymo sutrikimo, apie kurį anksčiau Fidžyje nebuvo pranešta. Jaunos merginos nebesvajojo atrodyti kaip jų mama ar tetos, o lieknos amerikietiškų serialų herojės.

Kaip buvome užprogramuoti būti apsėsti grožio?

Ar egzotiškų Fidžio salų istorija nepanaši į tai, kas nutiko ir tebevyksta visame pasaulyje? Liekno kūno maniją skatina kultūra ir žiniasklaida, daugiau dėmesio skirianti moterų išvaizdai, o ne asmenybei. Prie to prisideda žmonės, gėdijantys moteris dėl savo kūno išvaizdos, bet ir tie, kurie giria merginas ir moteris tik už grožį.

Popkultūroje kuriamas moters kūno idealas. Spaudoje, televizijoje ar populiariuose socialiniuose tinkluose liekna figūra yra grožio ir modelio, kurio turėtume siekti, sinonimas. Fitneso pasaulis, dietų kultūra ir grožio verslas vis dar įtikina mus, kad atrodome nepakankamai gerai, užsidirbame pinigų siekdami idealo.

Moterys veikia pasaulyje, kuriame nuo veidrodžio nepabėgsi. Žiūrėdami į tai, jie daug mažiau patenkinti tuo, ką joje mato. Nepasitenkinimas savo išvaizda vertinamas kaip nuolatinė moters tapatybės dalis. Šiai problemai apibūdinti mokslininkai sugalvojo terminą: normatyvinis nepasitenkinimas.

Tyrimai parodė skirtumą tarp vyrų ir moterų kūno suvokimo. Paklausti apie savo kūną, vyrai jį suvokia labiau holistiškai, o ne kaip atskirų elementų rinkinį. Jie daug daugiau dėmesio skiria savo kūno galimybėms nei išvaizdai. Moterys daugiau galvoja apie savo kūną, suskaido jį į dalis, o tada vertina ir kritikuoja.

Žiniasklaidos puoselėjamas paplitęs lieknos figūros kultas kursto moterų nepasitenkinimą savo kūnu. 85–90% plastinių operacijų ir valgymo sutrikimų visame pasaulyje yra susiję su moterimis, o ne vyrais. Grožio kanonai yra nepasiekiamas modelis daugumai moterų, tačiau kai kurios iš mūsų yra pasiruošusios daug aukų ir aukotis, kad prie jų prisitaikytų. Jei nuolat svajojate apie tobulą kūną, nepriimsite to, kurį turite.

Kas yra savęs objektyvizavimas ir kodėl jis pražūtingas?

Įsivaizduokite, kad žiūrite į save veidrodyje. Jame jūs patikrinate, kaip atrodo jūsų siluetas. Nesvarbu, ar plaukai išdėstyti taip, kaip jums patinka. Ar gerai apsirengęs. Savęs objektyvizavimas yra tai, kad kai fiziškai nutolstate nuo veidrodžio, jis lieka jūsų mintyse. Dalis jūsų sąmonės nuolat stebi ir prižiūri, kaip jūs atrodote iš kitų žmonių perspektyvos.

Jei jus paveikė ši problema, jūs nesate vieni. Deja, daugelis moterų kenčia nuo lėtinio savęs objektyvavimo, kuris tampa asmenybės bruožu, pasireiškiančiu įvairiose situacijose. Tuomet kiekviena akimirka tarp žmonių yra savotiškas grožio konkursas, kuriame pasitelkiamos psichinės galios kūno išvaizdai stebėti. Kuo daugiau aplinkinių žmonių per daug rūpinsis jūsų išvaizda, tuo jūs patiriate didesnį spaudimą ir tuo didesnė tikimybė, kad būsite toks pat.

Savęs objektyvizavimas gali būti žalingas ir kenkia smegenims. Daugybė tyrimų parodė, kad kai didelė mūsų sąmonės dalis yra įtraukta į mąstymą apie tai, kaip atrodome, mums tampa sunkiau susikoncentruoti ties loginėmis užduotimis, kurioms reikia dėmesio.

Tyrime „Maudymosi kostiumėlis tampa tavimi“ – „jaučiatės gerai su šiuo maudymosi kostiumėliu“ – pats moterų pasimatavimas sumažino matematikos testo rezultatus. Kitas tyrimas „Body on my mind“ parodė, kad maudymosi kostiumėlio pasimatymas sugėdina daugumą moterų ir ilgai galvojo apie savo kūną po to, kai apsirengė. Tyrimo metu niekas, išskyrus dalyvius, nematė jų kūnų. Užteko, kad jie žiūrėjo vienas į kitą veidrodyje.

Socialinė žiniasklaida ir savo kūnų palyginimas su kitų

Tyrimai parodė, kad moterys, kurios didžiąją laiko dalį praleidžia socialiniuose tinkluose, daugiausia dėmesio skirdamos kitų moterų išvaizdai, dažniau galvoja apie save neigiamai. Kuo daugiau jie tai galvoja, tuo labiau jie gėdijasi savo kūno. Žmonės, turintys didžiausią nepasitenkinimą savo kūnu, dažniausiai palygino socialinius ryšius.

Kontaktas su idealiais moterų įvaizdžiais žiniasklaidoje ir popkultūroje dažnai lemia, kad ši pavyzdinė išvaizda yra vienintelis teisingas grožio kanonas. Veiksmingas būdas atimti idealių moterų įvaizdžių poveikį žiniasklaidoje – apriboti jų poveikį. Tad užuot kovoję su į organizmą patekusiu grožio virusu, verčiau savęs jam neatskleiskite.

Simbolinis susinaikinimas – tai pavojingas reiškinys ignoruoti ir neįtraukti į žiniasklaidą antsvorio turinčius, pagyvenusius ir neįgalius žmones. Moteriškoje spaudoje modeliai ir straipsnių herojės visada puikiai retušuojami. Prisiminkite, kaip atrodo moteris, skelbianti orų prognozę per televiziją. Dažniausiai tai aukšta, liekna, jauna ir graži mergina, pasipuošusi nepriekaištingą figūrą pabrėžiančia apranga.

Žiniasklaidoje yra ir daugiau idealių moterų buvimo pavyzdžių. Laimei, tai pamažu keičiasi dėl socialinių judėjimų, tokių kaip kūno pozityvumas. Reklamose modeliais samdomos skirtingų kūnų moterys, kurių anksčiau popkultūra ignoravo. Puikus to pavyzdys yra Ewa Farna daina „Body“, kurioje kalbama apie „kūno pokyčių, kuriems mes neturime įtakos, priėmimą“. Vaizdo įraše rodomos skirtingų formų ir „netobulumų“ moterys.

Nuo savęs objektyvavimo iki savęs priėmimo

Ar reikia keisti savo kūną, kad pagaliau jame gerai jaustumėtės? Kai kuriems atsakymas bus vienareikšmis: taip. Tačiau jūs galite sukurti teigiamą kūno įvaizdį, pakeisdami savo įsitikinimus apie savo kūną, nebūtinai pagerindami savo kūno išvaizdą. Galima užmegzti draugiškus santykius su savo kūnu, nepaisant daugybės jo trūkumų.

Turėti teigiamą kūno įvaizdį reiškia ne tikėti, kad tavo kūnas atrodo gerai, bet galvoti, kad tavo kūnas yra geras, kad ir kaip jis atrodytų.

Jei sugebėsime kitaip pažvelgti į save ir kitas moteris, mūsų perdėtas fiksavimas tuo, kaip atrodome, sumažės arba visai išnyks. Pradėsime vertinti, kokie esame žmonės, nežiūrėdami į save kaip į vertintinus dalykus.

Ką manai apie savo kūną?

Praeitą savaitę uždaviau jums šį klausimą forume. Noriu padėkoti visiems už atsakymus 😊 Šis klausimas nėra orientuotas tik į išvaizdą. Nepaisant to, didelė Vitalijeko grupė daugiausia rašė apie savo kūno įvaizdį. Vieni rodė didelį nepasitenkinimą tuo, kaip prisistato, kiti, priešingai – laikė save gražiais ir patraukliais – dėkojo savo genams už dovanotą gerą kūną.

Jūs taip pat rašėte apie savo pagarbą savo kūnui ir pasitenkinimą tuo, ką jis gali padaryti, nepaisant to, kad matote tam tikrų jūsų vizualinių trūkumų. Daugelis iš jūsų senstant susitaikė su savo kūnu ir nustojote kankinti save siekdami idealo. Didelė dalis pasisakiusių moterų rašė apie gerumą ir pakantumą savo kūnui. Todėl dauguma nuomonių buvo itin teigiamos, o tai guodžia ir rodo, kad požiūris pasikeitė į labiau priimtiną.

Deja, su kūnu susijusios ir netikėtos ligos bei senatvė. Tie, kurie susiduria su šiomis problemomis, žino, kad tai nėra lengva užduotis. Skausmas, nemalonios reakcijos, savo kūno nekontroliavimas, jo nenuspėjamumas gali sukelti daug nerimo. Kartais kūnas tampa priešu, su kuriuo ne taip lengva bendradarbiauti. Deja, nėra paruošto recepto ir nėra būdo susidoroti su laikais, kai kūnas serga ir kenčia. Kiekvienas tokioje situacijoje išmoksta naujo požiūrio į sergantį organizmą, kuriam reikia ypatingos priežiūros, kantrybės ir jėgų.

Dėkingumo pamoka

Kūnas mums ištikimai tarnauja. Tai transporto priemonė, kuri veda mus per gyvenimą. Sumažinti jo vaidmenį tik iki to, kaip jis atrodo, yra nesąžininga ir nesąžininga. Kartais neigiamos mintys apie savo kūną kyla prieš mūsų valią. Tuomet verta stabtelėti ir pagalvoti, o geriausia užsirašyti viską, ką esame skolingi savo kūnui.

Nepalaikykime proto kritikuojant savo kūną. Mokykimės požiūrio, kuris vertina kūną už tai, ką jis daro dėl mūsų, nesmerkime jo už tai, kaip jis atrodo. Kiekvieną vakarą, eidami miegoti, padėkokime savo kūnui už viską, ką galėjome padaryti jo dėka. Galime sudaryti dėkingumo sąrašą ant popieriaus lapo ir prie jo sugrįžti tais atvejais, kai per mažai galvojame apie savo kūną.

Apibendrinimo

Kūnas – tai proto ir kūno derinys, sukuriantis kiekvieną unikalų žmogų. Be to, kad sutelkite dėmesį ir apmąstykite savo kūną ir tai, kaip jis atrodo ar gali mums padėti, pažvelkime į save iš dar platesnės perspektyvos. Aš – tai ne tik mano kūnas ir jo sugebėjimai. Aš – tai mano skirtingi, individualūs charakterio bruožai, elgesys, pranašumai, aistros ir pageidavimai. Vertėtų dažniau atkreipti dėmesį į savo interjerą ir nesikoncentruoti tik į išvaizdą. Tokiu būdu įvertinsime kitas savo savybes ir sukursime sveiką vertės jausmą, remdamiesi tuo, kas esame, o ne kaip atrodome. Atrodo taip akivaizdu, bet į žmogaus fizionomiją orientuotu metu savęs priėmimas ir buvimas teigiamuose santykiuose vienas su kitu yra pamoka kiekvienam iš mūsų.