Turinys
Lydekos man visada buvo tarp ypatingų prioritetų tvenkinyje. Tačiau skirtingai nei kai kurios kitos rūšys, gaudydami lydekas retai pasitenkinate pačiu pagavimo faktu, bandydami pagauti tikrą trofėjų. Apie jos gaudymą kalbėta gana daug, tačiau diskusijose šia tema dažnai aptinkami gana atšiaurūs stereotipai.
Mėgstu gaudyti lydekas ir kitas plėšriąsias žuvis dideliuose vandens telkiniuose, didelio gylio sąlygomis ar dideliuose vandens plotuose. Kur nėra matomų orientyrų, galinčių pasakyti, kur ieškoti žuvies. Tokios sąlygos man atrodo įdomiausios, o savotiška dvikova su žuvimi yra sąžiningesnė. Bet tai mano asmeninė nuomonė.
Dažniausiai naudoju gana didelius masalus ir esu įsitikinęs, kad būtent tokia taktika man atneša rezultatų. Tačiau yra išimčių. Siūlau išanalizuoti keletą tipiškų įsitikinimų, kad suprasčiau, ar jie tokie nepavaldūs. Juk aš pats, kaip ir bet kuris žmogus, esu veikiamas stereotipų.
Man yra žinomi bent trys atvejai, kai daugiau nei 9 kg sveriančios lydekos gaudomos 7–10 metrų gylyje, o tikrasis gylis – apie 50 m.
Dažniausias teiginys apie lydeką yra tai, kad tai plėšrūnas, vedantis sėslų gyvenimo būdą ir mieliau medžiojantis iš priedangos. Ir todėl dantytą galite sutikti ten, kur yra tokių prieglaudų. Pirmas dalykas, kuris ateina į galvą, yra vandens augmenija ir snaigės. Šios vietos buvo pirmosios mano aplankytų vietų sąraše. Nors jų yra ne visur. Ir galima pridurti: ne visur, kur yra prieglaudos, yra lydekos, kaip ir ne visur, kur yra lydeka, yra prieglaudos.
Tiesą sakant, šis plėšrūnas, kaip ir bet kuris kitas, gerai prisitaiko prie sąlygų.
Bet jei, pavyzdžiui, guolis vis dar retai matomas už savo tradicinių vietų, tai lydeka yra daug judresnė. Pagrindinis danties tikslas, žinoma, yra maisto tiekimas. Praktika rodo, kad lydekos gali medžioti vandens storymėje 10, 20 ir daugiau metrų gylyje. Žinau bent tris atvejus, kai 9–7 metrų gylyje gaudoma daugiau nei 10 kg sveriančių lydekų, kurių tikrasis gylis – apie 50. Akivaizdu, kad tokioje vietoje nėra nei natūralių, nei dirbtinių priedangų.
Daugelis stereotipų pasitvirtina praktikoje, tačiau daugeliu atvejų visada bus alternatyvus kelias į sėkmę.
Tikėtina, kad lydeka kur kas labiau naudoja savo spalvą kaip kamufliažas nei aplinka. Priešingu atveju, kaip galima paaiškinti tokius danties spalvos skirtumus? Įskaitant bendrą spalvą. Tiesą sakant, vertikalaus džigo taktika daugiausia remiasi tuo: mažų žuvų kaupimosi vietų paieška ir didelio plėšrūno pastatymas šalia jų.
Todėl čia yra mano pagrindinis patarimas: jokiu būdu neužkabinkite tam tikrų vietų. Atminkite, kad per metus vandens aplinkoje vyksta procesai, kurie kardinaliai pakeičia žuvų gyvenimo sąlygas. Absoliučiai visos žuvys nuolat juda. Dažniausiai trofėjaus paėmimas priklauso nuo tinkamos žvejybos vietos. Bet kokiu atveju tai labiau taikoma lydekoms, kurios, skirtingai nei kitos rūšys, vis tiek yra mažiau atidios masalui.
Lydeka yra vienišas plėšrūnas
Šią tariamą aksiomą taip pat dažnai bandoma perteikti tiesa. Nekalbėsime apie neršto laikotarpį, kai dėl objektyvių priežasčių lydekos yra priverstos sugyventi ribotoje erdvėje. Tačiau daugelis mano, kad įprastais laikais didelė lydeka netoleruoja kaimynystės, užimanti visą perspektyvų plotą. Tuo pačiu argumentuojama, kad sugavus jos vietą greitai užima kita lydeka. Šią teoriją sunku įrodyti, bet ne taip lengva paneigti, atsižvelgiant į įkandimų intensyvumą daugeliu atvejų.
Aš pats laikiausi šios teorijos. Nedėjus, žinoma, griežto karkaso, bet apskritai tikint, kad lydeka tikrai netoleruoja kaimynystės. Pirmasis reikšmingas postūmis mano nusistovėjusiems įsitikinimams buvo padarytas vienos žvejybos Suomijoje metu. Tada aplankėme nedidelę vidutinės srovės upę, o gidui pavyko iš vienos vietos pagauti 7 sunkias lydekas nuo 6 iki 8,5 kg. Ir kaip tai įmanoma? Priežastis, anot gido, buvo baltųjų žuvų susikaupimas ribotame plote. Lengvas grobis vilioja lydekas, o tokioje situacijoje, kai maisto užtenka visiems, jis gana ištikimas varžovams.
Vėliau buvo pakankamai pavyzdžių, patvirtinančių galimybę vienoje vietoje rasti kelias dideles lydekas. Bet ko nebuvo, tai lydekų gaudymas vienoje vietoje, kurios dydžiu labai skyrėsi. Galbūt jos polinkis į kanibalizmą vis dar palieka savo pėdsaką.
Tose vietose, kur nėra didelių smulkių žuvų koncentracijų, lydekos dažniausiai būna išsibarsčiusios, retai kada pavyksta sugauti kelis individus vienoje vietoje. Tačiau ten, kur mažos žuvelės būriuojasi dideliais ir tankiais pulkais, tikimybė vienu metu pagauti kelias lydekas yra gana didelė. Dėl šios priežasties po užfiksavimo neskubėkite keisti vietos su žodžiais: „Šiaip čia daugiau nieko nėra“. Didelės žuvys yra ypač atsargios ir renkasi vietas ne veltui.
Lydekų buveinės – vandens lelijos ir ramūs ežerai
Šią temą savotiškai jau paliečiau pokalbyje apie gelmes, būdingas ir nebūdingas lydekoms. Bet jei įsigilinsite į šią temą, galite prisiminti kitą stereotipą. Jis sako, kad lydeka gyvena išskirtinai ramaus vandens vietose. O tokios vietos dažniausiai atitinka negilius ežerų plotus, kur, kaip taisyklė, gausu vandens augmenijos, įskaitant vandens lelijas.
Žinoma, daug lydekų sugauna ir upėse, kur yra srovė, tačiau ir šiose vietose stengiamasi rinktis tokias vietas, kur srovė minimali, o dar geriau visai nėra. Bet ar lydekos visada laiko ramias vietas? Kartą upėtakių žūklės metu sraunioje upės atkarpoje apie 2 kg sveriantis dantytas masalą griebė tiesiai upelyje. Tiesiai prie slenksčio... Kaip jau sakiau, bet kuriam plėšrūnui pirmiausia bus maisto bazė, o ne įsivaizduojamos patogios sąlygos. Mano praktikoje žvejojant tiek ežeruose, tiek upėse ne kartą buvo atvejų, kai išoriškai tipiškose vietose, pavadinčiau jas stereotipinėmis, nebuvo protingų rezultatų, o plėšrūnas atsidūrė ten, kur nesitikėjau jos pamatyti.
Mitai apie dideles farvaterio lydekas
Meškeriotojai paprastai yra linkę sugalvoti skirtingas istorijas, ypač jei jie gali pateisinti savo nesėkmes. Mano nuomone, vienas iš tipiškų pavyzdžių – pasakojimai apie farvaterio lydekas. Taip vadinama didelė žuvis, gyvenanti gelmėse. Viena vertus, ši klasifikacija patvirtina teiginį, kad lydeka yra ne tik pakrantės plėšrūnas. Bet kaip jį rasti lauke, didelio gylio sąlygomis? Daugumai tai lieka nepasiekiamas mitu.
Ne visos gylyje gyvenančios lydekos yra didelės, kaip ir ne visos didžiosios lydekos gyvena gylyje. Dantų pasiskirstymą gylyje arba sekliame vandenyje lemia priežastys, kurios neturi nieko bendro su jo dydžiu. Kodėl didesnės žuvys dažniau gaudomos gylyje? Manau, kad atsakymas slypi pačių meškeriotojų atžvilgiu. Lydekos yra labiau pažeidžiamos sekliame vandenyje. Daugiau nei 3 kg sveriančios žuvys retai paleidžiamos. Ji tiesiog neturi laiko pasiekti trofėjaus dydžio. Gylyje dantytas geriau apsaugotas nuo brakonieriavimo tinklų, o patys meškeriotojai tam skiria daug mažiau dėmesio. Todėl labiau tikėtina, kad auga lydeka, kuri mieliau gyvena atokiau nuo kranto. Tiesą sakant, tai tik spėjimas. Tačiau faktas yra tas, kad sekliuose pakrantės vandenyse galite sugauti didelę lydeką. Žinau bent tris atvejus, kai daugiau nei 10 kg sverianti lydeka prisiglaudė nendrių tankmėje ir užpuolė iš šios prieglaudos.
Daugiau masalo – didesnė žuvis
Remiantis šiuo teiginiu, tikriausiai atsirado visa žvejybos stiliaus kryptis, vadinama jerk. Ir jei anksčiau tai reiškė tik masalo tipą, tai šiandien tai daugiau kryptis, kuri pasižymi dideliu masalų svoriu ir dydžiu. Tipas yra antras. Nes trūkčiotojai vienu metu gali naudoti ir kietus masalus, ir minkštas gumines. Ir nemažai įmonių yra išleidusios meškeriotojų reikalavimus atitinkančių masalų liniją. Aš pati esu viena iš šio stiliaus šalininkų. Tokia žvejyba užsikrėtiau Švedijoje, kur lydekų gaudymas dideliais masalais – tikras kultas.
Tiesa, pasakos apie lydekų godumą. Bene ryškiausias plėšrūnų atstovas, galintis atakuoti kiek mažesnį grobį. Ir tai galioja absoliučiai visų dydžių lydekoms. Be to, man atrodo, kad būtent vidutinio dydžio lydeka labai aiškiai parodo šias savybes – nes jai reikia greitai priaugti svorio. Didesnės lydekos yra išrankesnės renkantis grobį. Tuo galiu paaiškinti dažną toli gražu ne trofėjaus dydžio lydekų gaudymą dideliais masalais. Taigi, jei naudosite tokio pat dydžio 20+ voblerį, džerką ar minkštą masalą, tikėdamiesi nupjauti mažas žuveles, greičiausiai teks nusivilti. Ji tokio filtro nepateiks. Tačiau būna situacijų, kai dideli masalai veikia prasčiau ar net pralaimi iki 12 cm ilgio masalams.
Teorija: didelis masalas stambioms lydekoms ne visada pasitvirtina. Nėriniai taip pat gali tapti laimikiu, tačiau didelė lydeka nelinkusi griebti mažo masalo.
Grįžtu prie stambių lydekų didelio masalo teorijos. Šio stiliaus šalininkai ginčijasi, kad lydeka dažniau griebia didelį masalą: kodėl, anot jų, ji turėtų eikvoti energiją grobio paieškai ir mažų žuvelių medžioklei? Apskritai viskas logiška. Tačiau vieną dieną aplankiau mažą upę su savo draugu – UL, o ypač – žvejyba su mažais džigo masalais, gerbėja. Tada sugavau tik vieną lydeką apie 2 kg vienam trūkiui, o jam pavyko išgauti kelias 6–9 kg sveriančias žuvis. Ir ar verta sakyti, kad kovos su tokiomis žuvimis lengvais reikmenimis negalima lyginti su trūkčiojančia kova? Tiesa, išėjimų, tiksliau skardžių, buvo pakankamai, bet faktas tas, kad didelės lydekos lengviau atakavo ne ilgesnius nei 8 cm masalus. Kodėl?
Viena vertus, ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad lydeka nėra tokia vienareikšmiška. Bet kokie bandymai įvaryti jį į stereotipų rėmus yra pasmerkti nesėkmei. Kita vertus, elgesį visada galima paaiškinti, jei jis yra bendro pobūdžio. Taigi, jei tai būtų vienas laimikis, visai gali būti, kad tą akimirką lydeka būtų griebusi bet kokį jai pasiūlytą masalą. Tačiau kai vienas tipas ar dydis neveikia, o kitas veikia, tai rodo kito efektyvumą.
Vienintelis šios situacijos paaiškinimas yra tas, kad lydeka pripranta prie maisto pagrindo, standžiai filtruodama dydį. Ir kaip tik tokioje situacijoje galbūt veikia priešingas efektas. Kam vaikytis ko nors nesuprantamo ir didelio, kai net mažas, bet suprantamas grobis patenka į burną! Ir nors ta žvejyba mano požiūrio į didelius masalus iš esmės nepakeitė, dabar esu atidesnis maisto tiekimui.
Antspaudai ir stereotipai nėra geriausi sąjungininkai žvejyboje. Bet koks bandymas rasti panacėją pasmerktas nesėkmei. Universalūs patarimai, kaip pasirinkti masalo tipą, formą, dydį ar spalvą, konkrečioje situacijoje taip pat gali netikti. Štai kodėl žvejyba yra nuostabi, kuri leidžia eiti savo ir tik savo keliu. Žuvies nuotaika nuolat keičiasi. Keičiasi ir sąlygos, kuriose atsiduria plėšrūnas. Visada reikia analizuoti situaciją. Bet koks elgesys turi paaiškinimą, bet ne visada atsakymas į klausimą slypi paviršiuje...