Asmuo, turintis narcizinį asmenybės sutrikimą, turi daug bendro su žmogumi, kuris tiesiog pasitiki savimi. Tačiau yra ir esminių skirtumų. Pabandykime išsiaiškinti, kas jie yra.
Tam tikra prasme kiekvienas turi narcistinių bruožų. Problemos kyla tada, kai jos yra svarbesnės už kitas savybes ir charakterio bruožus.
Pasitikėjimas savimi ir pagarba sau padeda susidoroti su sunkumais ir neprarasti proto buvimo. Juos turėdami blaiviai įvertiname savo galimybes, bet kartu tikime kitais ir linkime sėkmės. Ir mūsų savigarba nuo to nenukenčia. Tačiau ar galime teigti, kad žmonės, turintys narcizinį asmenybės sutrikimą, turi aukštą savigarbą? O kuo skiriasi narcisizmas nuo sveiko pasitikėjimo savimi?
Štai trys pagrindiniai parametrai, kuriuos turėtumėte ištirti, kad suprastumėte skirtumą.
1. Požiūris į save
Narcisizmas prasideda ankstyvoje vaikystėje, kai vaikas arba nesulaukia besąlygiškos suaugusiųjų meilės ir priėmimo, arba tampa „stabu“ savo šeimoje. Augant, jam abiem atvejais reikia „maitinti“: nuolat stengiasi kompensuoti meilės ir garbinimo trūkumą, nesijaučia patenkintas be aplinkinių „glosčių“. Jis laiko save prastesniu, kenčia nuo nerimo ir pykčio priepuolių. Narcizai yra linkę į depresiją ir jaučiasi pažeidžiami.
O žmogui, kuris tiesiog pasitiki savimi, savęs vertinimas grindžiamas ne kitų žmonių pagyrimais, o realistišku savo žinių ir įgūdžių požiūriu. Jis tiki, kad jei stengsis, viską pasieks. Gedimus jis aiškina patirties stoka, bando suprasti klaidos priežastį ir ją pašalinti, nesugriudamas nuo menkiausios neapsižiūrėjimo.
2. Santykiai su kitais
Narcizas beveik visada palaiko priklausomus santykius. Dažnai jis naudojasi kitų silpnybėmis, kad jas sutramdytų ir priverstų žaisti pagal savo taisykles. Pavyzdžiui, lyderis, turintis narcizišką asmenybės sutrikimą, reikalaus, kad pavaldiniai laikytųsi jo sugalvotų taisyklių, kurias taip pat nuolat keičia.
Jis giria save ir reikalauja, kad kiti taip pat dainuotų jo pagyrimus. Jis nenuspėjamas, neįmanoma suprasti, kas iš tikrųjų gali jį nuraminti, kas jam gali patikti. Santuokoje narcizas nuolat laužo susitarimus, pavyzdžiui, gali sukčiauti, kaltindamas partnerį dėl jo nusižengimų.
Asmuo, turintis aukštą savigarbą, dažniausiai nurodo žmones iš pozicijos: „Aš geras, tu geras“, o ne „aš geras, tu blogas“. Jis tiki, kad jei jam pasiseks, kiekvienas žmogus gali užimti savo vietą po saule, jei tik labai stengiasi. Tokie žmonės yra puikūs vadovai, kurie ugdo savo pavaldinius, jų neslopina ir negąsdina. Šeimos gyvenime savimi pasitikintiems žmonėms nereikia nuolatinių išpažinčių ir amerikietiškų kalnelių, jų meilė lygi ir šilta, jie visada laikosi duoto žodžio.
3. Karjeros bruožai
Tiek narcizas, tiek žmogus, turintis aukštą savigarbą, gali pasiekti sėkmės profesijoje. Tiesa, kopimo karjeros laiptais būdai bus skirtingi.
Jei pirmasis „verčia ir baudžia“, tai antrasis motyvuoja, įkvepia ir duoda adekvačią grįžtamąjį ryšį. Pavaldiniams nejauku narciziškas vadovas, o pačiam narcizui – santykiuose su savimi. Gerai, kai jis tai supranta ir prašo pagalbos. Tačiau taip nutinka retai. Narcisistinį asmenybės sutrikimą sunku kompensuoti.
Tinkamai save vertinantis darbuotojas, skirtingai nei narcizas, gali užmegzti sveikus santykius su aplinkiniais, su juo lengva ir patogu dirbti. Jis nesitvirtina naujokų sąskaita ir neintriguoja vyresniųjų. Jis žino savo vertę, bet nenuvertina kitų pasiekimų.
* Tamsos asmenybės triadas: narcizmas, Machiavellianizmas ir psichopatija