Žmogiškoji pusė, reikalingi medicininiai įgūdžiai ir džiaugsmas, kad galiu pagimdyti vaikus, paskatino Priscą Wetzel po pirmųjų medicinos metų persiorientuoti į akušerės profesiją. Be dviejų ar trijų „sargų“ po 12 ar 24 valandas per savaitę, ši jauna 27 metų laikinoji akušerė, visada dinamiška, padaugina įsipareigojimų ugdyti savo aistrą.
Jo entuziazmą sustiprino 6 savaites trukusi humanitarinė misija Malyje, skirta mokyti vietinius gyventojus. Tačiau pratybų sąlygos buvo atšiaurios, be dušo, tualeto, elektros... „Galiausiai, gimdyti žvakių šviesoje ir ant kaktos kabanti urvo lempa nėra neįmanoma“, – aiškina Prisca. Wetzel. Tačiau užduotį apsunkina medicininės įrangos trūkumas, net ir neišnešiotam kūdikiui gaivinti. Tačiau mentalitetas kitoks: ten, jei kūdikis miršta gimęs, tai beveik normalu. Žmonės pasitiki gamta. Iš pradžių sunku susitaikyti, ypač kai žinai, kad naujagimis būtų buvęs išgelbėtas, jei gimdymas būtų įvykęs palankesnėmis sąlygomis. “
Tegul tai daro gamta
Tačiau patirtis labai praturtina. „Pamačius, kaip ant mopedo bagažo lentynos atkeliauja Malio moterys, kurios ruošiasi gimdyti, o prieš dvi minutes jos dar dirbo laukuose, iš pradžių stebina!“, – juokiasi Prisca.
Jei grįžimas nebuvo per žiaurus, „kadangi prie komforto priprantama labai greitai“, iš jos patirties pasimokyta pamoka lieka: „Išmokau mažiau įsikišti ir dirbti kuo natūraliau“. Aišku, patogumo trigeriai, kad gimdymas įvyktų norimą dieną, jos toli gražu netenkina! „Turime leisti gamtai veikti, ypač todėl, kad šie veiksniai žymiai padidina cezario pjūvio riziką.
„Solidarité SIDA“ savanorė, kur ištisus metus dirba prevencijos srityje su jaunimu, Prisca taip pat sujungė jėgas su „Crips“ (regioniniais AIDS informacijos ir prevencijos centrais), kad įsikištų į mokyklas. Tikslas: aptarti su jaunais žmonėmis tokias temas kaip santykiai su kitais ir su savimi, kontracepcija, LPI ar nepageidaujamas nėštumas. Visa tai laukiant kada nors išvykti…