Psichosomatika: kūnas yra mūsų praeities gyvenimo vieta

Mūsų asmenybė labai tiksliai atsispindi mūsų kūne, nulemianti jo laikyseną, judėjimo būdą, kaip pasireiškia. Laikysena tampa tarsi šarvai, apsaugantys kasdieniame gyvenime.

Kūno laikysena negali būti neteisinga, net jei kūnas atrodo kreivas, susilenkęs ar keistas. Tai visada yra kūrybiško atsako į aplinkybes, dažnai nepalankias, su kuriomis gyvenime teko susidurti.

Pavyzdžiui, praeityje man nepasisekė meilė, todėl esu įsitikinęs, kad jei vėl atversiu savo širdį, tai atneš naujų nusivylimų ir skausmo. Todėl natūralu ir logiška, kad užsidarysiu, krūtinė bus įdubusi, saulės rezginys užsikimšęs, kojos sustings ir įsitemps. Tuo metu mano praeityje buvo išmintinga imtis gynybinės pozos ir susidurti su gyvenimu.

Atviroje ir pasitikinčioje pozoje negalėjau pakęsti skausmo, kurį jaučiau, kai buvau atstumtas.

Nors pojūčių atrofija nėra gera savybė, tačiau tinkamu laiku tai padeda apsisaugoti ir pasirūpinti savimi. Tik tada jis nebėra „aš“ savo apraiškų pilnatvėje. Kaip psichosomatika gali mums padėti?

Kai organizmas nebesaugo

Kūnas išreiškia tai, kas esame šiuo metu, mūsų siekius, praeitį, ką galvojame apie save ir apie gyvenimą. Todėl bet kokį likimo pasikeitimą ir bet kokį jausmų bei minčių pasikeitimą lydės pokyčiai organizme. Dažnai pokyčiai, net ir gilūs, iš pirmo žvilgsnio nepastebimi.

Tam tikru gyvenimo momentu galiu staiga suvokti, kad mano laikysena nebeatitinka mano poreikių, kad gyvenimas pasikeitė ir gali pasikeisti dar labiau ir tapti geresnis.

Aš staiga pastebėsiu, kad galiu būti laimingas savo seksualiniame gyvenime, o ne įsikibęs į idėją apie šį gyvenimą kaip seksualinę prievartą ar impotenciją. O gal noriu visiškai atsiverti meilei.

Tai reiškia, kad atėjo laikas pašalinti senus blokus, sureguliuoti kūną kaip instrumentą: įtempti vieną stygą, atlaisvinti kitą. Esu nusiteikęs keistis, o ne tik įsivaizduoti, kad keičiuosi, arba, dar blogiau, galvoti, kad jau pasikeičiau. Vienas iš darbo su kūnu judėjimo tikslų yra keistis.

Leisti sau gyventi iš 30 proc.

Nepasitenkinimo gyvenimu lygis yra lygiai toks pat kaip ir nepanaudoto potencialo dydžiui – tai yra jėgai, su kuria negyvename, meilei, kurios neišreiškiame, intelektui, kurio nerodome.

Bet kodėl taip sunku judėti, kodėl praradome spontanišką pokyčių lengvumą? Kodėl mes siekiame taisyti savo elgesį ir įpročius?

Schematiškai tai galima pavaizduoti taip: jei bijau meilės, kūne bus tik 30% judesių, kurie pasireiškia kaip pasiruošimas meilei ir gyvenimo džiaugsmas. Man trūksta 70%, ir tai turi įtakos judesių amplitudei.

Kūnas išreiškia psichinę izoliaciją sutrumpindamas krūtinės raumenis, kurie suspaudžia krūtinę ir siekia apsaugoti širdies sritį. Krūtinė, kompensuodama, „krenta“ į pilvo ertmę ir suspaudžia gyvybiškai svarbius organus, todėl žmogus jaučiasi nuolat pavargęs nuo gyvenimo, veido išraiška pavargusi ar baisi.

Tai reiškia, kad kūno judesiai, viršijantys šiuos 30%, sukels atitinkamus pokyčius psichiniame lygmenyje.

Jie padės atgniaužti krūtinę, švelnius rankų gestus, palengvins nepastebimą, bet gerai skaitomą raumenų aplink dubenį įtampą.

Ką galima perskaityti mūsų kūne?

Galbūt kada nors įtarėme, girdėjome ar skaitėme, kad kūnas yra ta vieta, kurioje kiekviena emocija, kiekviena mintis, visa praeities patirtis arba, tiksliau, visas gyvenimas, lieka įspaustas. Šis laikas, palikęs pėdsakus, tampa materialus.

Kūnas – sulenkta nugara, įdubusia krūtine, į vidų pasuktomis kojomis ar išsikišusia krūtine ir iššaukiančiu žvilgsniu – kažką pasakoja apie save – apie tai, kas jame gyvena. Kalbama apie neviltį, nusivylimą arba tai, kad turite pasirodyti stiprus ir parodyti, kad galite padaryti bet ką.

Kūnas pasakoja apie sielą, apie esmę. Šis kūno vaizdas yra tai, ką mes vadiname kūno skaitymu.

• palikimas parodykite, kaip žmogus remiasi į žemę ir ar jis su ja liečiasi: galbūt jis tai daro su baime, pasitikėdamas ar pasibjaurėjęs. Jei aš visiškai nesiremiu ant kojų, ant kojų, tai į ką turėčiau atsiremti? Gal dėl draugo, darbo, pinigų?
• Kvapas kalbės apie santykį su išoriniu pasauliu, o dar daugiau apie santykį su vidiniu pasauliu.

Kelias į vidų, klubų retrofleksija, pakeltas antakis – tai signalai, autobiografiniai užrašai, kurie apibūdina mus ir pasakoja mūsų istoriją.

Prisimenu keturiasdešimties metų moterį. Jos žvilgsnis ir rankų gestai buvo maldaujantys, tuo pat metu ji paniekinančia grimasa pakėlė viršutinę lūpą ir suspaudė krūtinę. Du kūno signalai – „Pažiūrėk, kaip man tavęs reikia“ ir „Aš niekinu tave, nesiartink prie manęs“ – visiškai prieštaravo vienas kitam, todėl jos santykiai buvo tokie patys.

Pokyčiai bus nepastebėti

Kūne matyti asmenybės prieštaravimai. Atrodo, kad viena kūno dalis siekia į priekį, puola, o kita – traukiasi, slepiasi, bijo gyvenimo. Arba viena dalis linksta aukštyn, o kita lieka nuspausta.

Susijaudinęs žvilgsnis ir vangus kūnas, arba liūdnas veidas ir labai gyvas kūnas. O kitame žmoguje atsiranda tik reaktyvioji galia: „Aš jiems visiems parodysiu, kas aš esu!

Dažnai sakoma, kad psichologiniai pokyčiai lemia kūniškus. Tačiau dar dažniau nutinka priešingai. Kai dirbame su kūnu be ypatingų lūkesčių, o tiesiog mėgaudamiesi kūniškų blokų išlaisvinimu, įtampa ir įgaudami lankstumo, staiga atrandame naujas vidines teritorijas.

Jei numalšinsite įtampą dubens srityje ir sustiprinsite kojų raumenis, atsiras nauji fiziniai pojūčiai, kurie psichikos lygmenyje bus suvokiami kaip pasitikėjimas savimi, noras mėgautis gyvenimu, būti labiau išsilaisvinusiems. Tas pats atsitinka, kai ištiesiname krūtinę.

Turi duoti sau laiko

Kūno galimybės beribės, iš jo, kaip iš burtininko kepurės, galima ištraukti prarastas ir pamirštas savo dalis.

Kūnas turi savo apribojimus, todėl norint pasiekti didesnį raumenų tonusą, padaryti raumenis elastingesnius, reikia daug dirbti, kartais kasdien. Reikia duoti sau laiko, kantriai kartoti, bandyti dar ir dar, pastebėti nuostabius pokyčius, kartais netikėtus.

Pašalinus kiekvieną bloką, išleidžiamas didžiulis energijos kiekis, kuris anksčiau buvo išlikęs. Ir viskas pradeda darytis lengviau.