Savęs priežiūra – kodėl tai pavojinga

Visą savaitę dirbame prie kompiuterio, o paskui einame į naktinį klubą išmesti susikaupusių emocijų. Bet tai ne atostogos, o veiklos rūšies pasikeitimas. Vėlgi, energijos suvartojimas. Kai ištekliai pagaliau išsenka, mes, nerasdami kitos išeities... einame į save.

Ši savigynos forma laikui bėgant gali tapti tokia patraukli, kad jos griebiamasi vis dažniau, patenkame į fantazijų pasaulį, kuriame jaučiamės saugūs. O dabar nuolat gyvename ten, kur mus supranta ir priima tokius, kokie esame – savyje.

Geriausias raminamasis vaistas

Kiekvieną žmogų reikia suprasti. Atsitraukę į save randame tokį partnerį ir draugą – patys jais tampame. Šiam žmogui nereikia nieko aiškinti, jam patinka visos mūsų mintys, skonis, pažiūros. Jis mūsų nekritikuos.

Atsitraukimas į save yra ne kas kita, kaip dėmesio, supratimo ir meilės stokos kompensavimas. Ir kyla pavojus, kad šis deficitas nepastebimai perauga į stiprią psichologinę gynybą.

Fiziškai tu esi, gyveni, darai viską, kas iš tavęs reikalaujama, namuose ir darbe, bet viduje atsitraukiate ir užsidarote. Bendravimas su išoriniu pasauliu tampa minimalus, vienintelis žmogus, kuris nekelia dirginimo ir neverčia slapstytis bei gintis, tampa tu.

Kai laikinas tampa nuolatinis

Mums visiems laikas nuo laiko reikia pasikrauti energijos ir pailsėti. Tačiau įsibėgėjus gyvenimo tempui esame priversti ilsėtis net dirbdami, bendraudami su šeima. Taigi pereiname į automatinį režimą, atsiranda jausmas, kad mes ir čia, ir ne vienu metu.

Mūsų atitrūkimas ypač pastebimas artimiesiems, jiems darosi vis sunkiau su mumis bendrauti, atrodo, kad tapome abejingi, nutolę, užsidarę, nieko negirdime ir niekuo nesidomime.

Tuo pačiu mes patys jaučiame neįtikėtiną vidinį komfortą: jaučiamės gerai, ramūs, neturime ko siekti ir nieko nereikia įrodinėti. Taip atsiranda priklausomybė ir priklausomybė nuo bendravimo su savimi.

Kuo mažiau sėkmės išoriniame pasaulyje, tuo labiau atsitraukiame į save.

Mes nesijaučiame vieniši, nes jau tapome sau tais, kurie sugeba suprasti, palaikyti, pasidalinti visais skaudžiais išgyvenimais ir parodyti jausmus.

Taigi laikui bėgant mes nustojame atsiverti darbe ir šeimoje, mūsų jėgos blėsta, energijos resursai nepasipildo. O išeikvojus išteklius, susilpnėja bendravimas su išoriniu pasauliu.

Ir iki to laiko tam yra pakankamai priežasčių. Pavyzdžiui, pinigų trūkumas, sveikatos problemos, problemos šeimoje – jų tiek daug, kad esi priverstas gyventi energijos ir emocijų taupymo režimu. Ir nepastebime, kaip visas gyvenimas virsta gražia svajone, kurioje nebėra prasmės rodyti jausmų, kažko siekti, dėl kažko kovoti.

Tarsi jau viską supratome apie šį pasaulį ir nusprendėme eiti į gražesnį, kur nėra problemų. Vidiniame gyvenime jūs tampate tuo, kuo visada svajojote būti: mylimas, paklausus, talentingas.

Būna situacijų, kai reikia atsitraukti į save, kad atsigautum po stipraus streso, intensyvaus darbo ir kitų perkrovų. Jei tai trumpalaikė „priežiūra“, tada viskas tvarkoje. Tačiau dažnai ši būsena virsta įpročiu, gyvenimo būdu.

Bet kokį veiksmą pakeičiame pabėgimu į save. Užuot judėję į priekį, tobulėję, įvarome save į vienatvės ir neišsipildymo kampelį. Anksčiau ar vėliau šis „atskyrimas“ priveda prie žlugimo. Žmogus virsta neurotiška asmenybe, viskas jį nervina, jis išgyvena net ir mažus gyvenimo išbandymus su didelėmis pastangomis.

Ką daryti?

1. Sumažinkite laiką, kurį praleidžiate prie interneto ir žiūrėdami televizorių

Virtualiame gyvenime gyvendami emocijomis ir jausmais nustojame tai daryti lauke, dėl to realybė tampa vis mažiau patraukli. Mes neturime pamiršti apie būtinybę būti čia ir dabar, realiame pasaulyje.

2. Pakeiskite bendravimą su savimi bendravimu ir bendravimu su kitais

Susitikite su draugais, pasikalbėkite apie kažką tikro ir tikrai svarbaus, stenkitės bet kokiu būdu išeiti iš uždaro režimo. Uždarymas – tai energijos mainų sutapimas su kitais ir su pasauliu apskritai. Jūs reaguojate tik į savo išgyvenimus ir tuo pačiu esate kurčias kitų išgyvenimams.

Draugai anksčiau ar vėliau pripras, kad tavęs nėra šalia, taip pat sulauksi vis mažiau dėmesio ir meilės iš jų. Bet savo energijos išteklius papildome ir komunikacijos pagalba. Ir ne visada tam reikia tam tikro žmogaus ar laiko.

Užtenka išeiti į lauką, lankytis viešose vietose, kartais net neverbalinis bendravimas padeda „pasikrauti“. Eikite į koncertą, į teatrą, išvykite į kelionę – bent jau po savo miestą.

3. Didinkite ir palaikykite susidomėjimą savo gyvenimu

Dažnai mes pasitraukiame į save tik todėl, kad kažkuriuo metu nusivylėme gyvenimu ir žmonėmis. Viskas, kas mus supa, mums nebeatrodo įdomu ir įdomu, tampame skeptikais. Visi žinome, kad niekas mūsų nebestebina.

Tokios mintys verčia gilintis į save, užsiimti savęs kasimu. Tačiau gyvenimas kupinas atradimų, tereikia apsispręsti dėl pokyčių: savyje, savo rutinoje, aplinkoje, pomėgiuose ir įpročiuose.

Pradėkite daryti tai, ko anksčiau nedrįsote, bet apie ką seniai svajojote. Paverskite savo mintis ir norus veiksmais. Pagrindinė bet kokių pokyčių taisyklė – veikti.

4. Rūpinkitės savimi ir savo kūnu

Norint grįžti į realų gyvenimą, visų pirma reikia atkurti ryšį tarp kūno ir sąmonės. Kai atsitraukiame į save, esame fiziškai neaktyvūs. Todėl realiai jie neaktyvūs, visas mūsų kelias – kelias nuo mašinos iki biuro kėdės ir atgal. Būtent per kūną mes jaučiame tikrovę, jaučiame tai, kas su mumis vyksta dabar, šią akimirką.

Lengviausias būdas pajudinti yra bendras valymas. Sutvarkyk reikalus. Tam nereikia specialaus mokymo. Jums tereikia atsikelti ir pradėti. Jei jums tikrai sunku, imkitės tik vieno kambario arba tiesiog išplaukite vonios kriauklę. Kai žmonės pasitraukia į save, jie mažiau rūpinasi savo namais ir savimi.

Pradėkite gaminti sau tik sveiką maistą, ieškokite naujų receptų. Būtinai eikite į sporto salę arba į grupinę treniruotę, kad fiziškai bendrautumėte su kitais. Tai padės neužstrigti savyje, persijungti į išorinį pasaulį.

Į savo pasaulį įsileiskite kitus žmones, jausmus, įspūdžius. Tikėkite savimi ir būkite atkaklūs. Atsiverkite šiam pasauliui, ir jis taps dar įdomesnis ir gražesnis, nes jūs prie jo prisijungėte.