Turinys
Kas sakė, kad gyvenimas visada įveikia? Net jei realus pasaulis nuolat bando mus dėl jėgų, nesame pasmerkti kentėti. Nepuldami į iliuzijas galime į tai žvelgti patikimiau ir pozityviau. Ir prašome vienas kito.
„Niūri diena šviesesnė nuo šypsenos! ... „Ir tu šypsaisi tam, kuris sėdi tvenkinyje! ... Seni geri sovietiniai filmukai, ant kurių užaugo ne viena rusų karta, nėra tokie naivūs, kaip pasirodo. O dabar tokį požiūrį į geranoriškumą, kurį mums vaikystėje suteikė Mažasis Meškėnas ir kiti „karikatūra“, perima suaugusiems skirtas filmų personažas Miunhauzenas-Jankovskis: „Suprantu, kokia tavo bėda – tu per rimtas. Protingas veidas dar nėra sumanumo ženklas, ponai. Visos kvailystės žemėje daromos su šia veido išraiška... Šypsokitės, ponai! Šypsokis!
Tačiau tikrasis gyvenimas nėra Disney ar Sojuzmultfilmo pasaka; tai dažnai mums sukelia liūdesį ir net nusivylimą. „Sesuo man nuolat kartoja, kad esu verkšlentė, viską matau juodai“, – prisipažįsta 36 metų Natalija. – Taip, pastebiu, kaip kyla maisto ir drabužių kainos. Sunku linksmintis, kai šiemet trečioko sūnaus ruošimui Rugsėjo 1-ajai išleidau ne 10, o 15 tūkst. Matau, kaip sensta mūsų mama, ir man tai liūdina. Suprantu, kad vieną dieną to nebus. O sesuo sako: tad džiaukis, kad ji dar gyva. Norėčiau, bet negaliu „nepamatyti“ blogo.
Jei laukiame, kol pasimėgaus ypatingomis aplinkybėmis, yra tikimybė, kad jos niekada nebus pakankamai palankios. Šypsotis gyvenimui yra sąmoningas pasirinkimas, sako budistų vienuolis Thich Nhat Hanh. Knygoje „Būk laisvas, kur esi“ jis pataria „vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką, kiekvieną minutę, panaudoti jas dvasios tvirtumui, sielos ramybei ir širdies džiaugsmui įgyti“. Tačiau svarbu atsiminti, kad džiaugsmas turi daug atspalvių, ir kiekvienas iš mūsų jį išgyvename bei pasireiškiame savaip.
Du dideli skirtumai
„Visi gimstame su tam tikru temperamentu, emociniu tonu, vieniems jis aukštesnis, kitiems žemesnis. Tam tikra prasme tai nulemta genetiškai“, – aiškina psichoterapeutas humanistas Aleksejus Stepanovas. Džiaugsmas yra vienas iš pagrindinių žmogaus jausmų, prieinamas kiekvienam. Mes visi, nesant patologijų, galime patirti visas emocijas. Tačiau būti laimingam ir būti optimistu nėra tas pats. Šios sąvokos yra „iš skirtingų lovų“.
Džiaugsmas yra emocinė akimirkos būsena. Optimizmas – tai visuma požiūrių, įsitikinimų, kurie galioja ilgai, kartais – visą gyvenimą. Tai linksmas požiūris į tai, kas vyksta apskritai, buvimo pasaulyje jausmas, įskaitant pasitikėjimą sėkme ateityje. Džiaugsmas yra fonas, kuriame gyvena šie įsitikinimai.
Galima juoktis iš gero draugo pokšto ar nusišypsoti skaitydama knygą, bet tuo pačiu į gyvenimą apskritai pažvelgti pro dūmų vitražą, kaip saulėje per užtemimą. O už juodo mėnulio disko, prasiskverbiančio į saulės spindulius, galima spėti.
Gebėjimas įžvelgti gėrį, net jei gyvenimo kelyje yra išbandymų, gali būti auklėjimo procese perduodama nuostata.
„Prieš dvejus metus per automobilio avariją mano kolega neteko žmonos. Net neįsivaizduoju, kaip tai yra“, – sako 52 metų Galina. – Jam 33 metai, prieš du mėnesius iki nelaimės gimė dukra. Jis labai mylėjo savo žmoną, jie susirinkdavo per visas mūsų kompanijos šventes. Bijojome, kad jis nepasiduos. Bet kartą jis pasakė, kad Lena jį bars dėl nevilties. Ir kad dukra gautų tiek meilės, kiek turėjo gimusi.
Klausausi, kaip jis su šypsena pasakoja apie pirmuosius mergaitės žingsnius, kaip jis žaidžia su ja, kaip ji atrodo kaip mažoji Lena nuotraukose, ir man taip šilta nuo jo ištvermės ir išminties!
Gebėjimas įžvelgti gėrį, net jei gyvenimo kelyje yra išbandymų, gali būti ugdymo procese perduotas požiūris, o gal tai kultūros kodo dalis. „Kai akatistai giedami šventiesiems, negirdėsite žodžių „Būk laimingas, linksminkis, juokis, nenusimink! Išgirsite "Džiaukitės!". Taigi ši būsena net kultūroje įvardijama kaip svarbus, pamatinis, pamatinis gilus jausmas“, – atkreipia dėmesį Aleksejus Stepanovas. Ne veltui sergantieji depresija pirmiausia skundžiasi, kad nebejaučia džiaugsmo, o daugeliui tai taip nepakeliama, kad jie yra pasirengę užleisti savo gyvenimą. Galite prarasti džiaugsmą, bet ar galite jį rasti?
Vienas ir su kitais
Yra toks populiarus bliuzo receptas – prieikite prie veidrodžio ir pradėkite sau šypsotis. Ir po kurio laiko pajusime jėgų antplūdį. Kodėl tai veikia?
„Šypsena jokiu būdu nėra oficiali rekomendacija. Už jo slypi gilūs psichofiziologiniai mechanizmai“, – sako Aleksejus Stepanovas. – Daugelis skeptiškai vertina amerikietišką šypseną kaip netikrą. Manau, kad ji tiesiog natūrali. Kultūroje yra nusistovėjęs požiūris į šypseną ir apskritai pasikeičia emocinė būsena. Išbandykite pratimą: paimkite pieštuką į dantis ir laikykite nuspaudę. Jūsų lūpos nevalingai išsitemps. Tai būdas dirbtinai sukelti šypseną. Ir tada stebėkite savo jausmus.
Yra žinoma, kad mūsų emocinės būsenos yra projektuojamos į kūno dinamiką, kaip mes elgiamės, kokias veido išraiškas turime, kaip judame. Tačiau kūno ir emocijų ryšys veikia priešinga kryptimi. Pradėję šypsotis, galime sustiprinti ir sustiprinti savo teigiamą patirtį, dalindamiesi ja su kitais. Juk ne veltui sakoma, kad pasidalinto liūdesio tampa perpus mažiau, o pasidalinto džiaugsmo – dvigubai daugiau.
Neapleisk šypsenos – pašnekovui tai signalas bendraujant, kad esame saugūs kontaktui
„Kuo teisingesni ir harmoningesni mūsų meilė, socialiniai ir šeimos santykiai, tuo geriau jaučiamės“, – primena konfliktologas Dominique'as Picardas. Norint juos palaikyti, ji pataria vadovautis trijų komponentų – mainų, pripažinimo ir atitikties – harmonija. Dalijimasis reiškia vienodą davimą ir gavimą, nesvarbu, ar tai laikas, komplimentai, paslaugos ar dovanos. Pripažinimas reiškia kito žmogaus priėmimą kaip iš esmės kitokį nei mes.
Galiausiai, atitiktis reiškia pasirinkti komunikacijos strategiją, atitinkančią mūsų jausmus šiuo metu, pavyzdžiui, neduoti dviprasmiškų ar prieštaringų signalų, galinčių sukelti stresą ar provokuoti konfliktus. Ir neapleisk šypsenos – pašnekovui tai signalas bendraujant, kad esame saugūs kontaktui.
Pagrįstas optimizmas ir naudingas pesimizmas
Bet koks polinkis į kraštutinumus, pavyzdžiui, „aš galiu visiškai viską“ arba „visiškai nieko negaliu paveikti“, – sako kognityvinė psichologė Marina Cold. Bet jūs galite rasti pusiausvyrą.
Kiek esame linkę analizuoti savo galimybes ir gebėjimus, ar atsižvelgiame į savo praeities patirtį, kiek realiai vertiname šiuo metu susidariusią situaciją? Be tokios intelektualinės kontrolės optimizmas virsta iliuziniu pasaulio paveikslu ir tampa tiesiog pavojingu – tai galima pavadinti neapgalvotu optimizmu, lemiančiu neatsakingą požiūrį į situaciją.
Tik apsišvietęs pesimistas gali būti tikras optimistas, ir tame nėra paradokso. Pesimistas, nepasitikintis fantazijomis apie ateitį, nekuriantis iliuzijų, svarsto elgesio variantus, ieško galimų apsaugos priemonių, iš anksto dėlioja šiaudus. Jis blaiviai suvokia, kas vyksta, pastebi įvairias įvykio detales ir aspektus, todėl turi aiškią situacijos viziją.
Tačiau dažnai kai kas galvoja: „Aplink mane visiškas chaosas, viskas vyksta nevaldomai, nuo manęs niekas nepriklauso, nieko negaliu“. Ir jie tampa pesimistais. Kiti įsitikinę: „Kad ir kas nutiktų, galiu kažkaip paveikti, įsikišiu ir padarysiu, ką galiu, o jau turiu tokios patirties, susitvarkiau“. Tai tikras, pagrįstas optimizmas, susijęs ne su išoriniais veiksniais, o su vidiniais, su asmenine pozicija. Pesimizmas – kaip kritiškas požiūris į dalykus – padeda atidžiai išanalizuoti aplinkybes ir apgalvoti pasekmes.
Pasikliaukite empatija
Ir vis dėlto per daug džiaugsmingas žmogus gali mus atbaidyti ar bent jau sukelti nepasitikėjimą. „Sukoncentruotas džiaugsmas trukdo įsijausti. Emocijų viršūnėje esame atitolę nuo aplinkinių, jiems kurtieji“, – perspėja Aleksejus Stepanovas. „Tokioje būsenoje mes ne visai adekvačiai vertiname kitus, kartais visiems aplinkiniams priskirdami gerą nuotaiką, nors kažkam tuo metu gali būti liūdna ir mūsų džiaugsmas jam bus netinkamas.
Gal todėl tikrai nepasitikime tais, kurie visada šypsosi? Norime, kad pašnekovas koreliuotų ne tik su savo emocijomis, bet ir atsižvelgtų į mūsų! Nesmurtinio bendravimo koncepcijos kūrėjas Marshallas Rosenbergas rekomenduoja gyventi visavertiškai su empatija, ne intelekto, o intuicijos, imlumo pagalba fiksuoti tai, ką pašnekovas jaučia ir kuo gyvena čia ir dabar. Ką jis jaučia? Ko tu nedrįsti pasakyti? Kas jį klaidina mano elgesyje? Ką daryti, kad jaustumėmės psichologiškai patogiai?
„Šis broliškas elgesys reikalauja, kad mes atsisakytume egocentriškumo, savo asmeninės nuomonės ir savo tikslo, kad be išankstinių nusistatymų ir baimės patektume į kito psichinę ir emocinę erdvę“, – sako Rosenbergas.
Ar tai utopija? Galbūt, bet mes turime bent kartą paleisti globėjišką požiūrį ir ugdantį toną. Ir dažniau nuoširdžiai šypsokis.
netikėtas džiaugsmas
Tai padeda mums žengti pirmąjį žingsnį laimės link. Specialiai „Psichologijoms“ rašytoja Mariam Petrosyan pasidalijo savo džiaugsmo jausmais.
„Džiaugsmas yra universalus ir kartu individualus. Yra akimirkų, kurios patinka visiems, ir yra akimirkų, kuriomis džiaugiasi tik nedaugelis. Yra ilgas, begalinis visuotinių džiaugsmų sąrašas. Nors kad ir kaip ištemptum, vaikystėje jis vis tiek ilgesnis...
Individualus džiaugsmas visada nenuspėjamas, nepaaiškinamas. Blykstė – ir fiksuotas kadras, nematomas likusiam pasauliui tik man. Yra apčiuopiamas džiaugsmas, jei tai, pavyzdžiui, apkabinimas – vidinės šilumos pliūpsnis. Tokį džiaugsmą laikai rankose, jauti visu kūnu, bet prisiminti jo neįmanoma. O vizualinis malonumas gali būti išsaugotas atmintyje ir įtrauktas į asmeninę atminties nuotraukų kolekciją. Paverskite inkaru.
Aštuonerių metų sūnus, pakilęs ant batuto ir akimirkai sustingęs, ištiesęs rankas į dangų. Vėjo gūsis staiga iškėlė nuo žemės ryškiai geltonus lapus. Kodėl šios konkrečios nuotraukos? Tai tiesiog atsitiko. Kiekvienas turi savo kolekciją. Neįmanoma nei suvokti, nei pakartoti tokių akimirkų magijos. Nuvesti vaiką šokinėti ant batuto lengva. Jis netgi gali būti laimingesnis nei praėjusį kartą. Tačiau veriantis laimės momentas nepasikartos, laikas nesustabdomas. Belieka tik paslėpti tą ankstesnį, auskarą, ir laikyti, kol jis išnyks.
Man pakartojamas tik jūros džiaugsmas. Akimirka, kai ji pirmą kartą atsiveria į akis visoje begalybėje, žalia, mėlyna, putojanti, bet kuriuo paros metu ir bet kokiu oru. Belieka tik stebėtis, kodėl taip ilgai esi nuo jo atskirtas, kodėl negyveni šalia kažko, kas vien savo egzistavimo faktu gali suteikti laimę, suvokiant, kad nuolatinis buvimas šalia šį jausmą sumažins iki kasdienybės, ir vis tiek. netikėdamas, kad tai įmanoma.
Arčiausiai jūros – gyva muzika. Ji visada išgyvena, turi laiko įskaudinti, paliesti, prašau, ištraukti kažką giliai paslėpto... Bet ji per trapi. Užtenka šalia kosėti, ir stebuklo nebėra.
O pats nenuspėjamas džiaugsmas yra laimingos dienos džiaugsmas. Kai ryte viskas gerai. Tačiau bėgant metams tos dienos darosi vis retesnės. Nes laikui bėgant visiškai išnyksta pagrindinė sąlyga gauti džiaugsmą, nerūpestingumas. Tačiau kuo vyresni, tuo brangesnės šios akimirkos. Vien todėl, kad jie reti. Tai daro juos ypač netikėtus ir vertingus.