Turinys
Dėdė Fiodoras ir jo keturkojai draugai, Malyšas ir jo vidutiniškai gerai maitinamas bendražygis Karlsonas, Umka ir jo kantri mama... Verta pažiūrėti mėgstamus mūsų vaikystės animacinius filmukus.
„Trys iš Prostokvašino“
Animacinis filmas buvo sukurtas studijoje „Sojuzmultfilm“ 1984 m. pagal Eduardo Uspenskio romaną „Dėdė Fiodoras, šuo ir katė“. Kas užaugo SSRS, situaciją vadins normalia: tėvai užsiėmę darbais, vaikas po pamokų paliktas sau. Ar animaciniame filme yra nerimą keliančių akimirkų ir ką apie tai pasakys vaikų psichologas?
Larisa Surkova:
„Sovietiniams vaikams, kuriems didžiąja dalimi buvo atimtas tėvų dėmesys (tiek, kiek jie to norėtų), animacinis filmas buvo labai suprantamas ir teisingas. Taip buvo sukurta sistema — mamos anksti ėjo į darbą, vaikai į lopšelius, darželius. Suaugusieji neturėjo kito pasirinkimo. Taigi situacija animaciniame filme parodyta gana tipiška.
Viena vertus, matome berniuką, į kurį mama nekreipia dėmesio, o jis daug laiko praleidžia vienas (tuo pačiu tėvai, ypač mama, atrodo gana infantilūs). Kita vertus, jis turi galimybę šį laiką skirti sau. Jis daro tai, kas jam įdomu, bendrauja su gyvūnais.
Manau, kad šis animacinis filmas atliko savotiškos paramos sovietiniams vaikams vaidmenį. Pirma, jie pamatė, kad savo situacijoje nėra vieni. Ir antra, jis leido suprasti: nėra taip blogai būti suaugusiam, nes tada valdžios vadžias yra tavo rankose ir tu gali būti lyderis — net ir tokio savotiško būrio.
Manau, kad šiandieniniai vaikai į šią istoriją žiūri kiek kitaip. Jiems būdingas gilus daugelio situacijų įvertinimas. Mano vaikai vis klausia, kur yra berniuko tėvai, kodėl išleido vieną į kaimą, kodėl traukinyje nepaprašė dokumentų ir pan.
Dabar vaikai auga kitame informaciniame lauke. O karikatūros apie Prostokvašiną suteikia tėvams, gimusiems Sovietų Sąjungoje, priežastį pasikalbėti su vaiku apie tai, kaip anksčiau viskas buvo visiškai kitaip.
„Vaikas ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“
1969–1970 m. filmuotas „Sojuzmultfilm“ pagal Astridos Lindgren trilogiją „Vaikas ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Ši linksma istorija šiandien sukelia prieštaringus žiūrovų jausmus. Matome vienišą vaiką iš gausios šeimos, kuris nėra tikras, kad yra mylimas, ir susiranda įsivaizduojamą draugą.
Larisa Surkova:
„Ši istorija iliustruoja gana dažną reiškinį: yra Karlsono sindromas, apibūdinantis viską, kas nutinka Mažyliui. Šešeri ar septyneri metai – sąlyginės normos amžius, kai vaikai gali turėti įsivaizduojamą draugą. Tai suteikia jiems galimybę susidurti su savo baimėmis ir pasidalyti savo siekiais su kuo nors.
Nereikia gąsdinti ir įtikinti vaiką, kad jo draugo nėra. Tačiau neverta žaisti kartu, aktyviai bendrauti ir žaisti su įsivaizduojamu sūnaus ar dukros draugu, gerti arbatą ar kaip nors su juo „bendrauti“. Bet jei vaikas nebendrauja su niekuo kitu, išskyrus išgalvotą personažą, tai jau yra priežastis pasikonsultuoti su vaikų psichologu.
Animaciniame filme yra daug skirtingų niuansų, kuriuos galima apsvarstyti atskirai. Tai didelė šeima, mama ir tėtis dirba, Vaiko niekas neklauso. Tokiose situacijose, išgyvendami vienatvę, daugelis vaikų sugalvoja savo pasaulį – su atskira kalba ir personažais.
Kai vaikas turi tikrą socialinį ratą, situacija supaprastėja: jį supantys žmonės tampa jo draugais. Kai jų nebelieka, lieka tik įsivaizduojami. Tačiau paprastai tai praeina, ir arčiau septynerių metų vaikai aktyviau socializuojasi, o sugalvoti draugai juos palieka.
„Namas Kuzkai“
Studija „Ekran“ 1984 m. nufilmavo šį animacinį filmą pagal Tatjanos Aleksandrovos pasaką „Kuzka naujame bute“. Mergaitei Natašai 7 metai, ji taip pat turi beveik „įsivaizduojamą“ draugą - rudą Kuzya.
Larisa Surkova:
„Kuzya yra Carlsono „buitinė versija“. Savotiškas folklorinis personažas, suprantamas ir artimas kiekvienam. Animacinio filmo herojė yra tokio pat amžiaus kaip vaikas. Ji taip pat turi įsivaizduojamą draugą – padėjėją ir sąjungininką kovojant su baimėmis.
Abu vaikai, iš šio animacinio filmo ir iš ankstesnio, pirmiausia bijo būti vieni namuose. Ir abu ten turi likti, nes tėvai užsiėmę darbais. Brownie Kuzya palaiko Natašą sunkioje vaiko situacijoje, kaip tai daro Carlsonas ir Malysh.
Manau, kad tai gera projekcinė technika – vaikai gali projektuoti savo baimes ant veikėjų, o taip pat animacinio filmo dėka su jais išsiskirti.
„Mama už mamutą“
1977 metais aukso kasykloje Magadano regione buvo aptiktas išlikęs mamuto Dimos (taip jį pavadino mokslininkai) kūnas. Dėl amžinojo įšalo jis puikiai išsilaikė ir buvo perduotas paleontologams. Greičiausiai būtent šis atradimas įkvėpė scenarijaus autorę Diną Nepomniachtchi ir kitus 1981 metais studijos „Ekran“ nufilmuoto animacinio filmo kūrėjus.
Istorija apie našlaitį vaiką, einantį ieškoti mamos, nepaliks abejingo net ciniškiausio žiūrovo. Ir kaip gerai, kad animacinio filmo finale Mamutas suranda mamą. Juk pasaulyje nebūna taip, kad vaikai būtų pasimetę...
Larisa Surkova:
„Manau, kad tai labai svarbi istorija. Tai padeda parodyti atvirkštinę medalio pusę: ne visos šeimos yra pilnavertės, ir ne visose šeimose yra vaikų – giminių, kraujo.
Animacinis filmas puikiai atspindi priėmimo ir netgi tam tikros tolerancijos santykiuose klausimą. Dabar matau jame įdomių detalių, į kurias anksčiau nekreipiau dėmesio. Pavyzdžiui, keliaudama Kenijoje pastebėjau, kad dramblių jaunikliai tikrai vaikšto įsikibę į mamos uodegą. Puiku, kad animaciniame filme tai rodoma ir suvaidinta, tame yra šioks toks nuoširdumas.
Ir ši istorija suteikia mamoms paramą. Kas iš mūsų neverkė šios dainos per vaikų šventes? Animacinis filmas padeda mums, moterims, turinčioms vaikų, nepamiršti, kokios esame reikalingos ir mylimos, o tai ypač svarbu, jei esame pavargę, neturime jėgų ir labai sunku... «
„Umka“
Atrodo, kad sovietinių animacinių filmų maži gyvūnai turėjo daug geresnius santykius su savo tėvais nei „žmonių jaunikliai“. Taigi Umkos mama kantriai ir išmintingai moko reikiamų įgūdžių, dainuoja jam lopšinę ir pasakoja legendą apie „liūdną saulės žuvelę“. Tai yra, suteikia išgyvenimui reikalingų įgūdžių, suteikia motinišką meilę ir perteikia šeimos išmintį.
Larisa Surkova:
„Tai ir projektyvi istorija apie idealius mamos ir kūdikio santykius, parodanti vaikų elgesio ypatybes. Vaikai nėra teisūs, jie yra išdykę. O mažam žmogui, kuris žiūri šį animacinį filmuką, tai galimybė savo akimis pamatyti, prie ko gali privesti blogas elgesys. Tai apgalvota, nuoširdi, emocinga istorija, kurią bus įdomu aptarti su vaikais.
Taip, yra užuomina!
Animaciniuose filmuose ir knygose, kuriose užaugo sovietinių vaikų kartos, galite rasti daug keistenybių. Šiuolaikiniai tėvai dažnai nerimauja, kad vaikai gali susierzinti, kai perskaito liūdną ar įtartiną šių dienų realybės požiūriu istoriją. Tačiau nepamirškite, kad mes susiduriame su pasakomis, kuriose visada yra vietos susitarimams. Mes visada galime paaiškinti vaikui skirtumą tarp realaus pasaulio ir fantazijos erdvės. Juk vaikai puikiai supranta, kas yra „apsimetimas“, ir sumaniai naudoja šį „įrankį“ žaidimuose.
„Savo praktikoje nesutikau vaikų, sužalotų, pavyzdžiui, animacinio filmo apie Prostokvašiną“, – pažymi Larisa Surkova. O jei esate budrūs ir nerimaujantys tėvai, rekomenduojame pasikliauti eksperto nuomone, įsijausti su vaiku ir kartu žiūrėti mėgstamas vaikystės istorijas.