Jie vagia iš mūsų miego, poilsio, bendravimo su artimaisiais laiką. Išmanieji telefonai mums tapo svarbesni nei mūsų vaikai ir anūkai. Psichoterapeutas Christophe'as Andre tikisi jaunosios kartos ir mano, kad jie yra mažiau priklausomi nuo dalykėlių.
Pirmoji istorija vyksta traukinyje. Trejų ar ketverių metų mergaitė piešia, sėdi priešais savo tėvus. Mama atrodo susierzinusi, atrodo, kad prieš išvažiuojant buvo kivirčas ar kažkokia bėda: žiūri pro langą ir klausosi muzikos per ausines. Tėtis pažvelgė į savo telefono ekraną.
Kadangi mergina neturi su kuo pasikalbėti, ji kalbasi su savimi: „Mano piešinyje mama... Klauso ausinių ir pyksta, mama... Mama klauso ausinių... Ji nepatenkinta... «
Šiuos žodžius ji kartoja kelis kartus nuo pradžios iki pabaigos, akies krašteliu žvilgtelėjusi į tėtį, tikėdamasi, kad jis atkreips į ją dėmesį. Bet ne, jos tėvas, matyt, ja visiškai nesidomi. Tai, kas vyksta jo telefone, jį sužavi kur kas labiau.
Po kurio laiko mergina nutyla – ji viską suprato – ir toliau piešia tylėdama. Tada po maždaug dešimties minučių ji vis tiek nori dialogo. Tada ji sugeba mesti visus savo daiktus, kad tėvai pagaliau su ja pasikalbėtų. Geriau būti peiktam, nei ignoruoti...
Antroji istorija. ... Berniukas nepatenkintu žvilgsniu atsisuka ir eina pasikalbėti su seneliu. Sugalvodama juos išgirstu: „Seneli, sutarėme: jokių dalykėlių, kai esame šeima! Vyras kažką sumurma neatitraukdamas akių nuo ekrano.
Neįtikėtina! Apie ką jis net galvoja sekmadienio popietę, vartodamas santykius griaunantį įrenginį? Kaip jam telefonas gali būti brangesnis už anūko buvimą?
Vaikai, kurie matė, kaip suaugusieji skurdina save išmaniaisiais telefonais, turės protingesnį santykį su savo programėlėmis.
Laikas, praleistas prie išmaniųjų telefonų ekranų, neišvengiamai vagiamas iš kitos veiklos. Mūsų asmeniniame gyvenime tai dažniausiai yra laikas, pavagiamas iš miego (vakare) ir santykių su kitais žmonėmis: šeima, draugais ar spontaniškais (popiečius). Ar mes apie tai žinome? Kai apsidairau, man atrodo, kad nėra…
Du atvejai, kuriuos mačiau, mane nuliūdino. Bet jie mane taip pat įkvepia. Atsiprašau, kad tėvai ir seneliai taip pavergti savo dalykėlių.
Tačiau džiaugiuosi, kad vaikai, pamatę, kaip suaugusieji skurdina ir menkina save šiais prietaisais, išlaikys daug atsargesnį ir pagrįstesnį santykį su savo prietaisais nei vyresnės kartos, rinkodaros aukos, kurioms sėkmingai parduodamas begalinis informacijos srautas ir prietaisai jo vartojimui („Kas nebendrauja, tas ne visai žmogus“, „Aš niekuo savęs neriboju“).
Nagi, jaunuoliai, mes jumis tikimės!