Mano pagrindinė motyvacija tokia pati, kaip ir tėčio: Luko sveikata, bet mane slegia kiti klausimai: ar neatiduosiu specialiai dėl savęs? Argi tai nebūtų šiek tiek savanaudiška dovana, skirta ištaisyti sunkų nėštumą, nes Lucas gimė neišnešiotas? Šią vidinę kelionę turėčiau aptarti su savo būsimu buvusiu vyru. Galiausiai diskutuojame ir esu nusivylęs bei įskaudintas dėl to, kas išeina. Jam – ar jis donoras, ar aš – „tas pats“. Jis iškelia šį klausimą išskirtinai mūsų sūnaus sveikatos požiūriu. Laimei, turiu draugų, su kuriais galiu aptarti dvasinius dalykus. Jais sužadinu tokio organo, kaip inkstas, vyriškumą ir galų gale darau išvadą, kad būtų geriau, jei Lucas, kuriam reikia nukirpti virvelę su mama, auka būtų iš jo tėvo. Bet kai aš tai paaiškinu savo buvusiajam, tai sutrinka. Jis pamatė mane motyvuotą, ir staiga aš jam parodau, kad jis bus tinkamesnis donoras nei aš. Inkstai atstovauja mūsų šaknis, mūsų paveldą. Kinų medicinoje inkstų energija yra seksualinė energija. Kinų filosofijoje inkstas saugo būties esmę... Taigi esu tikras, jis ar aš, tai ne tas pats. Nes šioje dovanoje kiekvienas atlieka skirtingą gestą, įkrautą savo simbolika. Turime matyti anapus fizinio organo, kuris yra „tas pats“. Dar kartą bandau jam paaiškinti savo priežastis, bet jaučiu, kad jis pyksta. Tikriausiai jis nebenori šios aukos, bet nusprendžia, kad tai padarys. Bet galiausiai medicininiai egzaminai yra palankesni už mano auką. Taigi aš būsiu donoras.
Šią organų donorystės patirtį vertinu kaip pradinę kelionę ir atėjo laikas pranešti savo sūnui, kad būsiu donoras. Jis manęs klausia, kodėl aš, o ne jo tėvas: paaiškinu, kad iš pradžių mano emocijos užėmė per daug vietos ir plėtoju savo vyrišką-moterišką istoriją, kurios jis klausosi išsiblaškęs: tai ne jo reikalas. šios interpretacijos! Tiesą sakant, maniau, kad teisinga, kad jos tėvas turėjo galimybę „pagimdyti“, nes aš turėjau tokią galimybę pirmą kartą. Kiti klausimai kyla dovanojant inkstą. Aš duodu, gerai, bet tada mano sūnus turi laikytis jo gydymo, kad išvengtų atstūmimo. Ir aš pripažįstu, kad kartais jaučiu pyktį, kai jaučiu, kad jis nesubrendęs. Man reikia, kad jis pamatuotų šio poelgio mastą, būtų pasirengęs jį priimti, tai yra, parodytų, jog yra brandus ir atsakingas už savo sveikatą. Artėjant transplantacijai, jaučiu didesnį nerimą.
Tai intensyvių emocijų diena. Operacija turėtų trukti tris valandas, tuo pačiu metu nusileidžiame į ARBA. Kai atsimerkiu atsigavimo kambaryje ir sutinku jos nuostabias mėlynas akis, jaučiuosi gerai. Paskui dalinamės bjauriais besusiais ICU patiekalų padėklais, o sūnus vadina mane savo „nakštinėle“, kai pavyksta atsikelti ir jį apkabinti. Kartu pakenčiame bjaurią antikoagulianto injekciją, juokiamės, šaudome vienas į kitą, gyvename vienas šalia kito ir tai gražu. Tada grįžimas namo reikalauja tam tikros netekties. Laikas po mūšio. Ką aš veiksiu dabar, kai tai bus padaryta? Tada ateina „inkstų bliuzas“: buvau įspėtas... Tai panašu į pogimdyminę depresiją. Ir visas mano gyvenimas praeina prieš akis: santuoka prasidėjo ant blogų pamatų, nepatenkinta, per didelė emocinė priklausomybė, gili žaizda priešlaikinio vaiko gimimo metu. Jaučiu jo vidinių mėlynių sutapimą ir ilgai medituoju. Man reikia šiek tiek laiko, kol pasakau sau, kad tikrai esu mama, kad šviesa mane apgaubia ir saugo, kad aš teisus, kad aš padariau gerai.
Mano randas ant bambos yra gražus, tai, ką jis vaizduoja, yra nuostabus. Man ji yra prisiminimas. Magiškas pėdsakas, leidęs man suaktyvinti meilę sau. Žinoma, aš padovanojau savo sūnui dovaną, kad leisčiau jam tapti vyru, bet pirmiausia dovaną sau, nes ši kelionė yra vidinė kelionė ir susitikimas su savimi. Šios dovanos dėka tapau tikresnė, vis labiau sutariu su savimi. Aš atrandu, kad giliai manyje mano širdis spinduliuoja meile. Ir aš noriu pasakyti: ačiū tau, Gyvenimas!