Turinys
Kodėl turėčiau ką nors daryti, jei niekam to nebereikia? Kaip jausti džiaugsmą, kai nebėra ateities? Kodėl visa tai buvo? Neišsprendžiamų klausimų užduoda kiekvienas, kai baigiasi gyvenimo laikas. Jų sukėlėjas yra amžiaus krizė, apie kurią mažai žinome – senėjimo krizė. Reikia susitaikyti su artėjančiu išvykimu ir rasti tikslą, kad galėtum toliau džiaugtis, sako egzistencinė psichologė Elena Sapogova.
Ši krizė dažniausiai pasireiškia sulaukus 55–65 metų, o tai reiškia, kad daugumai iš mūsų teks su ja susidurti. Juk pasaulyje daugėja pagyvenusių žmonių.
Krizės ribos nėra susietos su tam tikrais fiziologiniais procesais, jos stipriai priklauso nuo mūsų individualios gyvenimo linijos – nuo to, kokie įvykiai atsitiko, kokiomis vertybėmis dalijome, kokius pasirinkimus padarėme.
Apskritai, kol viskas klostosi gerai – yra darbų, kolegų, draugų ir kiekviena diena suplanuota, kol reikia keltis ir dirbti – krizė slenka į neribotą laiką. Bet kada tai neįvyks? Kas tada?
Krizės etapai
Staigus gyvenimo būdo pasikeitimas – dažniausiai susijęs su išėjimu į pensiją – ir (arba) artimųjų netektys, augančios sveikatos problemos – visa tai gali „užmegzti“ skaudžių išgyvenimų, lemiančių šį pereinamąjį laikotarpį, virtinę. Kas jie tokie?
1. Ieškokite savo reikšmių
Susirasti partnerį, sukurti šeimą, realizuoti save profesijoje – didžiąją gyvenimo dalį skiriame užduotims, kurios yra numatytos mūsų socialinėje programoje. Jaučiame, kad turime tam tikrų įsipareigojimų išoriniam pasauliui ir artimiesiems. O arčiau 60–65 metų staiga susiduriame su tuo, kad visuomenė nebeįdomi. Atrodo, sako: „Štai, man tavęs nebereikia. Jūs esate laisvas. Toliau – savarankiškai.»
Darbo praradimas tampa tokiu paklausos stokos ženklu. Pirmą kartą žmogus ūmiai pajunta, kad dabar yra paliktas sau. Daugiau jam spręstinų užduočių nėra. Niekas kitas nesižavi tuo, ką jis padarė. O jei ko nors nepadarei, gerai, tai nesvarbu. Dabar žmogus turi pats nuspręsti savo gyvenimą ir pagalvoti: ką tu pats nori veikti?
Daugeliui tai pasirodo kaip nepataisoma problema, nes jie įpratę paklusti išoriniams įvykiams. Tačiau vėlesnis gyvenimas atras džiaugsmą ir prasmę tik tuomet, jei pats jį užpildysi prasme.
2. Priimkite požiūrio pasikeitimą
Sulaukęs 60–65 metų žmogus vis dažniau „klumpa“ apie gyvenimą: vis daugiau aktualių temų, įvykių, naujovių suvokia kaip svetimas. Prisiminkite, kaip senovėje romantikoje - „Pavasaris man neateis“.
Ir čia taip pat apima jausmas, kad daug kas jau ne man — visi šie interneto portalai, mokėjimo terminalai. Žmogus užduoda klausimą: kam ką nors tobulėti, keisti, mokytis ir įvaldyti, jei man liko 10 gyvenimo metų? Man viso šito nebereikia.
Gyvenimas nueina į šalį, tai ne man. Tai išeinančios gamtos, priklausymo kitam laikui jausmas – tai tragiškai išgyvenama. Palaipsniui jis vis mažiau siejasi su nauja realybe — tik tuo, kas buvo sukaupta anksčiau.
Ir tai paverčia žmogų iš perspektyvos į retrospektyvą, atgal į praeitį. Jis supranta, kad visi eina kitu keliu. Ir jis pats nežino, kaip ten pasukti, ir, svarbiausia, nenori tam gaišti laiko ir pastangų. Ir taip pasirodo, tarsi ne laiku.
3. Priimk savo gyvenimą kaip pabaigą
Įsivaizduoti pasaulį, kuris egzistuotų be manęs – be mano emocijų, reikalavimų, veiklos – yra sunki užduotis. Daugelį metų gyvenimas atrodė kupinas galimybių: dar turiu laiko! Dabar turime tam tikra prasme sukurti pagrindą - nubrėžti gyvenimo horizonto liniją ir sutelkti dėmesį į ją. Nebegalima peržengti šio stebuklingo rato ribų.
Dingsta galimybė išsikelti ilgalaikius tikslus. Žmogus pradeda suvokti, kad kai kurie dalykai iš principo nėra įsisąmoninti. Net jei jis jaučia, kad gali ir nori keistis, net jei turi išteklių ir ketinimų, tada neįmanoma padaryti visko, ko norėjo.
Kai kurie įvykiai niekada neįvyks, dabar tikrai. Ir tai veda prie supratimo, kad gyvenimas iš principo niekada nebūna pilnas. Upelis tekės ir toliau, bet mūsų jame nebebus. Reikia drąsos gyventi tokioje situacijoje, kai daug kas neišsipildys.
Nubrėžti laiko horizontą, atitrūkti nuo gyvenimo, prie kurio esame įpratę, kuris mums patiko ir kuriame jautėmės patogiai, kad būtų vietos kitiems – tai uždaviniai, kuriuos verčia spręsti senėjimo krizė.
Ar įmanoma šiais paskutiniais metais patirti bent kažkiek gyvenimo malonumo? Taip, bet čia, kaip ir bet kuriame asmeniniame darbe, neapsieisite be pastangų. Laimė suaugus priklauso nuo atkaklumo – žmogaus gebėjimo nepriklausyti nuo išorinių poveikių ir vertinimų, savarankiškai reguliuoti savo elgesį ir būti už jį atsakingam.
Priėmimo strategijos
Daugeliu atžvilgių šios rekomendacijos skirtos artimiems žmonėms – suaugusiems vaikams, draugams, taip pat psichoterapeutui – šiame darbe vyresniam žmogui skubiai reikia žvilgsnio iš šalies, šilto, susidomėjusio ir priimančio.
1. Suvokti, kad dauguma reikšmių, kurias norėjau suvokti, vis dėlto išsipildė. Išanalizuokite pagrindinius gyvenimo etapus: ko norėjote, ko tikėjotės, kas pavyko, kas nutiko ir kas nepasiteisino. Supraskite, kad net jei pasiekimai yra minimalūs, tuo metu, kai juos supratote, jie turėjo jums vertę. Supratimas, kad iš tikrųjų visada gyvenime darei tai, ko norėjai, padeda įveikti neviltį.
2. Priimkite savo ankstesnę patirtį kaip teisingą. Pagyvenę žmonės dažnai dejuoja: vienu dalyku užsiėmiau, o kito nedariau, pasigedau svarbiausio!
Reikia padėti žmogui permąstyti pačius neigiamiausius savo patirties aspektus (ko nors nespėjo padaryti, kažką padarė blogai, neteisingai), kaip vienintelius įmanomus tomis aplinkybėmis, kuriomis jis gyveno. Ir parodyk, kad to nepadarei, nes padarei ką nors kita, tą akimirką tau svarbaus. O tai reiškia, kad sprendimas buvo teisingas, geriausias tuo momentu. Viskas, kas daroma, yra į gerąją pusę.
3. Atskleiskite papildomas reikšmes. Net jei žmogus gyveno labai paprastą gyvenimą, jame galima įžvelgti daugiau prasmių, nei jis pats mato. Juk labai dažnai nuvertiname tai, ką padarėme. Pavyzdžiui, pagyvenęs žmogus sako: turėjau šeimą, vieną vaiką, antrą ir buvau priverstas užsidirbti, o ne kurti ar daryti karjerą.
Mylintis mylimas žmogus gali paaiškinti: klausyk, tu turėjai rinktis. Pasirinkote šeimą – suteikėte vaikams galimybę augti ir vystytis, išgelbėjote žmoną nuo būtinybės eiti į darbą ir suteikėte galimybę daugiau laiko praleisti namuose, kaip ji norėjo. Jūs patys kartu su vaikais kūrėte ir atradote daug naujų dalykų sau…
Žmogus persvarsto savo patirtį, pamato jos įvairiapusiškumą ir pradeda labiau vertinti tai, ką gyveno.
4. Peržiūrėkite naujas užduotis. Išsilaikome, kol aiškiai suprantame, kodėl gyvename. Tai sunkiau tam, kuris neturi šeimos, anūkų, o karjera baigta. „Dėl savęs“ ir „dėl savęs“ išryškėja.
Ir čia vėl reikia „kapstyti“ praeityje ir prisiminti: ką norėjai daryti, bet nepadavai į rankas, neturėjai laiko, neturėjai galimybių — o dabar yra jūra juos (daugiausia dėl interneto). Kiekvienas turi savo „kodėl man to reikia“.
Vienas turi sukaupęs neskaitytų knygų sąrašą, kitas turi norą aplankyti kokias nors konkrečias vietas, trečias – pasodinti tam tikros veislės obelį ir laukti pirmųjų vaisių. Juk visą gyvenimą darome nedidelius pasirinkimus, atsisakydami vieno kito naudai, ir kažkas visada lieka už borto.
O senatvėje visa tai „gal“, „kažkaip vėliau“ tampa geru šaltiniu. Vienas iš jų – mokytis, išmokti kažko naujo. Dabar nebėra požiūrio į studijas, norint įgyti profesiją ir užsidirbti. Dabar galite sužinoti, kas tikrai įdomu. Kol yra smalsumo, jis jus išlaikys.
5. Kalbėkite apie praeitį. Suaugę vaikai turi kuo daugiau kalbėtis su pagyvenusiu žmogumi apie jo buvusį gyvenimą, apie jį patį.
Net jei jis šimtąjį kartą pasakoja kai kuriuos vaikystės įspūdžius, vis tiek reikia klausytis ir užduoti klausimus: ką tada jautėte? Ką tu galvojai? Kaip susidorojote su praradimu? Kokie buvo dideli jūsų gyvenimo posūkiai? O triumfai? Kaip jie paskatino jus daryti naujus dalykus?
Šie klausimai leis žmogui šiuose prisiminimuose nevaikščioti įprastu keliu, o išplėsti savo požiūrį į tai, kas nutiko.
6. Išplėskite akiratį. Vyresni tėvai dažnai perima naują patirtį su nepasitikėjimu. Rimta užduotis anūkams: sėdėti šalia ir pabandyti pasakoti, kas juos žavi, paaiškinti, parodyti ant pirštų, pabandyti supažindinti pagyvenusį žmogų su gyvenimu, kuris slysta iš rankų, o esant galimybei padėti nueiti. už jo paties asmenybės ribų.
7. Nugalėti baimę. Tai bene sunkiausia – vienam nueiti į teatrą ar baseiną, įsilieti į kokią nors bendruomenę. Reikia nugalėti baimę ir išankstines nuostatas. Visi geri dalykai gyvenime prasideda nuo įveikimo. Gyvename tol, kol įveikiame kažko nedarymo inerciją.
Priežasčių sugalvokite patys: vienas į baseiną neisiu — eisiu su anūku ir linksminsiuos. Su draugėmis susitarsiu pasivaikščioti parke, kartu užsirašyti į studiją, kurioje piešia, šoka. Kuo vyresni esame, tuo daugiau turime sugalvoti savo gyvenimą.
Kada galime pasakyti, kad krizė baigėsi? Kai žmogus paima duotybę: taip, aš pasenu, išeinu, užleisdamas vietą naujoms kartoms. Psichologijoje tai vadinama „universalizacija“, tai yra jausmas, kai žmogus susilieja su pasauliu. Ir tada, sulaukus 75 metų, ateina naujas supratimas ir priėmimas: oriai nugyvenau savo gyvenimą ir dabar galiu oriai išvykti. Viskas bus gerai be manęs.