Kiaulė plona

Plonoji kiaulė turi daug vardų „iš liaudies“ – dunyaša, kiaulės ausis, kumelė, tvartas, kiaulė, solokha. Aplink jį gana ilgą laiką nerimsta ginčai – ar šis grybas yra valgomas, ar pavojingas žmogui. Iki praėjusio amžiaus 80-ųjų pradžios plona kiaulė buvo laikoma visiškai saugia valgyti, ji buvo dažnas svečias ant stalų marinuotų agurkų pavidalu, kaip sriubų, padažų ir garnyrų dalis. Po 1981 metų, atlikę ilgus tyrimus, gydytojai ir mitybos specialistai nustatė, kad kai kurios grybe esančios medžiagos gali kauptis organizme ir sukelti jam rimtą žalą. 1993 metais grybas buvo klasifikuojamas kaip nuodingas ir nevalgomas. Tačiau kai kurie grybautojai, net patyrę ir prityrę, toliau renka ir kepa ploną kiaulieną, ją valgo ir dalijasi receptais.

Grybas yra labai paplitęs, o jo „išvaizda“ kartais suklaidina net ir patyrusius grybautojus, nes atrodo kaip kai kurios valgomųjų grybų rūšys, tinkamos sūdyti.

Nuodingos kiaulės augimo ir išvaizdos vietos

Plonoji kiaulė – lapuočių ir spygliuočių miškų gyventoja, dažnai aptinkama beržų ir ąžuolų krūmynuose, krūmuose. Taip pat auga pelkių ir daubų pakraščiuose, pakraščiuose, samanose prie eglių ir pušų pagrindo, ant nuvirtusių medžių šaknų. Grybelis mėgsta drėgną dirvą ir dažniau auga grupėmis. Jai būdingas didelis vaisingumas per visą derliaus nuėmimo sezoną, kuris trunka nuo liepos iki spalio.

Sunku atpažinti ploną kiaulę, nes grybas yra labai panašus į savo valgomus giminaičius ir kai kurias kitas saugias rūšis.

Būdingas skiriamasis kiaulės bruožas yra mėsinga stora kepurė, kurios skersmuo nuo 10 iki 20 cm. Jo forma skiriasi priklausomai nuo grybelio amžiaus. Bet kokiu atveju jis turi išlenktus kraštus, jaunų egzempliorių kepurėlė yra šiek tiek išgaubta, laikui bėgant ji tampa plokščia ir šiek tiek įspausta centre, o senuose grybuose - piltuvo formos. Liečiant kraštas netolygiai aksominis. Kepurėlės spalva gali būti alyvuogių ruda arba labiau rusva, ochra – tai priklauso ir nuo to, kiek laiko grybas auga. Jei sausu oru grybo kepurė sausa ir pūkuota, tai po lietaus ji tampa lipni ir slidi.

Dangtelių plokštelės yra išilgai stiebo besileidžiančios formos ir gelsvai rudos spalvos. Jos storos, retos, turi sporų – rudos, lygios, elipsės formos.

Kiaulės koja plona ir trumpa – ne daugiau 10 cm, apie 1,5-2 cm storio, spalvos dažniausiai tokios pat kaip kepurės. Viduje jis nėra tuščiaviduris, dažniau cilindro formos, kartais iš apačios plonėja.

Grybų minkštimo išvaizdos ir kvapo patikrinimas yra tikras būdas išsiaiškinti, koks jis yra saugus. Skaldant ar pjaunant, minkštimas patamsėja nuo sąlyčio su oru, jam būdinga tamsiai ruda spalva ir nemalonus pūvančios medienos kvapas – šis skirtumas dažnai leidžia atpažinti nevalgomus egzempliorius. Paprastai subrendusių ir senų egzempliorių vidų praryja parazitai ir vabzdžiai.

Grybas gavo savo pavadinimą būtent dėl ​​to, kad atrodo kaip kiaulės ausis: dėl to, kad kojelė yra ne kepurėlės centre, o šiek tiek pasislinkusi į kraštą, ji neturi tinkamos apvalios formos.

Įtaka organizmui, lieknos kiaulės valgymo pasekmės

Iki 1993 metų grybas buvo laikomas sąlyginai valgomu, buvo renkamas ir kepamas, verdamas, sūdytas. Po 93-iojo jis buvo klasifikuojamas kaip nuodingas, tačiau daugelis grybautojų iš įpročio ir savo neatsargumo vis dar renka ir ruošia šią nuodingą „bombą“. Jo veikimo mechanizmas yra šiek tiek panašus į radiacijos poveikį: neigiamos pasekmės dažniausiai pasireiškia ne iš karto, o turi kumuliacinį poveikį, tai yra, apsinuodijimas šiais grybais gali būti lėtinis. Tikriausiai todėl žmonės ir toliau naudoja kiaulės ausį, naiviai manydami, kad jei nerimą keliantys simptomai pasireiškia ne iš karto, vadinasi, viskas gerai. Ši klaidinga nuomonė yra labai pavojinga dėl kelių priežasčių:

• grybe yra hemolizino, hemoglutino, lektino, muskarino – toksiškų medžiagų, o pastarosios dvi nesunaikinamos termiškai apdorojant;
• toksiškos ir kenksmingos medžiagos, esančios grybuose, gyvenimo procese nepasišalina iš organizmo;
• žmonėms, sergantiems inkstų nepakankamumu, plonų kiaulių patiekalai gali sukelti sunkų apsinuodijimą ir mirtį.

Dėl nuodų muskarino kiekio kiaulės ausis lyginama su musmirė. Skirtumas tas, kad suvalgius musmirę, apsinuodijimo ir žūties simptomai pasireikš per dieną, o kiaulių valgymo rezultatai pasireikš gerokai vėliau.

Plona kiaulė sukelia stiprią alerginę organizmo reakciją. Vartojant grybelį, kraujyje atsiranda negrįžtamų pokyčių: pradeda gamintis antikūnai prieš savo raudonuosius kraujo kūnelius. Sunaikinami eritrocitai, prasideda mažakraujystė, inkstų nepakankamumas. Ateityje galimas širdies priepuolis, insultas ar trombozė.

Plonos kiaulės pasižymi stipriomis sugeriamomis savybėmis: jos, kaip kempinė, iš aplinkos sugeria sunkiųjų metalų druskas, radioaktyviuosius cezio ir vario izotopus. Surinkti prie kelių, gamyklų, atominių elektrinių šie grybai tampa dar kenksmingesni ir pavojingesni. Lėtiniam apsinuodijimui pakanka periodiškai suvartoti nedidelį kiaulės ausies kiekį, pavyzdžiui, sūdytą. Laikotarpiu nuo 2-3 mėnesių iki kelerių metų gali atsirasti pirmosios sveikatos problemos.

Tai, kas išdėstyta aukščiau, nereiškia, kad grybelis negali sukelti ūmaus apsinuodijimo iš karto po valgio. Rizikos grupei priklauso vaikai, pagyvenę žmonės, taip pat tie, kurie serga virškinamojo trakto ir inkstų ligomis. Jiems suvalgius grybų patiekalą praėjus 30-40 minučių po valgio, gali pasireikšti šie simptomai:

• ūminis pilvaplėvės skausmas;
• viduriavimas;
• pykinimas ir vėmimas;
• gelta;
• blyškumas;
• padidėjęs seilių išsiskyrimas;
• prakaitavimas;
• silpnumas, sutrikusi koordinacija;
• hipotenzija.

Jei į organizmą pateko didelis toksino kiekis, atsiranda smegenų ir plaučių audinių edema ir dėl to miršta.

Pirmoji pagalba apsinuodijimo pasireiškimui

Apsinuodijimas grybais laikomas vienu pavojingiausių. Jei suvalgius plonų kiaulių atsiranda kokių nors įtartinų simptomų, būtina nedelsiant kviesti greitąją pagalbą arba nukentėjusįjį kuo greičiau vežti į artimiausią ligoninę. Kol apsinuodijęs žmogus nepatenka į specialistų rankas, pravers skrandžio plovimas. Būtina gerti šiltą virintą vandenį, o tada sukelti vėmimą, kol išeinantis turinys taps švarus, be maisto likučių. Galite naudoti aktyvintą anglį dideliais kiekiais. Tačiau visavertę kvalifikuotą pagalbą gali suteikti tik gydytojai, todėl savigyda yra nepriimtina, į ligoninę reikia kreiptis bet kuriuo atveju, net jei šios pirmosios pagalbos priemonės palengvino simptomus.

Lėtinis apsinuodijimas pavojingas, nes priešnuodžio jiems nėra – tik plazmaferezės ir hemodializės procedūrų pagalba galima sumažinti pasekmes, o pašalinti alerginę reakciją – naudojant antihistamininius vaistus.

Kiaulė liekna – pavojinga miškų gyventoja. Pasinaudojęs savo panašumu į kai kuriuos kitus valgomuosius grybus, taip pat tuo, kad kai kurie grybų mėgėjai pasitiki tuo, ką „gal neš“, jis prasiskverbia į grybautojų krepšelius, o paskui jau paruoštas – ant valgomųjų stalų.

Šio grybo naudojimas panašus į rusišką ruletę – apsinuodyti galima bet kada, nes neįmanoma nuspėti, kiek toksinų ir nuodų taps mirtinais organizmui.

Net jei iš karto po valgio nėra jokių problemų, ilgainiui nuodų poveikio organizmui pasekmės pasijus pablogėjus savijautai ir sveikatos problemoms. Kiaulės ausyje besikaupiančios kenksmingų medžiagų savybės neigiamai veikia inkstų veiklą, kraujo būklę, širdies ir kraujagyslių sistemą.

Todėl gydytojai, mitybos specialistai, labiau patyrę grybautojai pataria skinti ir virti kitus, valgomus ir saugius grybus.