Gyvenimo ritmas, darbas, naujienų ir informacijos srautas, reklama, skatinanti greičiau pirkti. Visa tai neprisideda prie ramybės ir atsipalaidavimo. Tačiau net ir sausakimšame metro vagone galite rasti ramybės salą. Psichoterapeutas ir „Psychologies“ apžvalgininkas Christophe'as André paaiškina, kaip tai padaryti.
Psichologijos: Kas yra ramybė?
Christophas Andre: Tai rami, visa apimanti laimė. Ramybė yra maloni emocija, nors ir ne tokia intensyvi kaip džiaugsmas. Jis panardina mus į vidinės ramybės ir harmonijos su išoriniu pasauliu būseną. Mes patiriame ramybę, bet nesitraukiame į save. Jaučiame pasitikėjimą, ryšį su pasauliu, susitarimą su juo. Jaučiamės priklausantys.
Kaip pasiekti ramybę?
KA: Kartais tai atsiranda dėl aplinkos. Pavyzdžiui, kai kopiame į kalno viršūnę ir apmąstome kraštovaizdį, arba kai grožimės saulėlydžiu... Kartais situacija tam būna visiškai nepalanki, bet vis dėlto tokią būseną pasiekiame tik „iš vidaus“: pvz. sausakimšame metro vagone mus staiga apima ramybė. Dažniausiai šis trumpalaikis jausmas apima tada, kai gyvenimas šiek tiek atpalaiduoja savo gniaužtus, o mes patys priimame situaciją tokią, kokia ji yra. Norėdami pajusti ramybę, turite atsiverti dabarties akimirkai. Sunku, jei mūsų mintys sukasi ratu, jei esame pasinėrę į reikalus ar abejingi. Bet kokiu atveju ramybės, kaip ir visų teigiamų emocijų, negalima nuolat jausti. Bet tai irgi ne tikslas. Norime dažniau būti ramūs, pratęsti šį jausmą ir juo mėgautis.
O už tai turėsime eiti į sketą, tapti atsiskyrėliais, išsiskirti su pasauliu?
KA: Ramybė rodo tam tikrą laisvę nuo pasaulio. Mes nustojame siekti veiksmo, nuosavybės ir kontrolės, bet išliekame imlūs tam, kas mus supa. Tai ne apie traukimąsi į savo „bokštą“, o apie santykį su pasauliu. Tai intensyvaus, nereikšmingo buvimo mūsų gyvenime rezultatas. Lengviau pasiekti ramybę, kai mus supa gražus pasaulis, o ne tada, kai pasaulis mums nusiteikęs priešiškai. Ir vis dėlto kasdieniame šurmulyje galima rasti ramybės akimirkų. Tie, kurie duoda sau laiko sustoti ir paanalizuoti, kas su jais vyksta, įsigilinti į tai, ką išgyvena, anksčiau ar vėliau pasieks rimtį.
Ramybė dažnai siejama su meditacija. Ar tai vienintelis būdas?
KA: Taip pat yra malda, gyvenimo prasmės apmąstymas, visiškas įsisąmoninimas. Kartais užtenka susilieti su ramia aplinka, sustoti, nustoti vaikytis rezultatų, kad ir kokie jie būtų, sustabdyti savo norus. Ir, žinoma, medituoti. Yra du pagrindiniai meditacijos būdai. Pirmasis susijęs su sutelkimu, dėmesio susiaurėjimu. Reikia visiškai susikoncentruoti į vieną dalyką: į savo kvėpavimą, į mantrą, į maldą, į žvakės liepsną... Ir pašalinti iš sąmonės viską, kas nepriklauso meditacijos objektui. Antrasis būdas – atverti savo dėmesį, stengtis būti visame kame – savo kvėpavime, kūno pojūčiuose, garsuose aplink, visuose jausmuose ir mintyse. Tai yra visiškas sąmoningumas: užuot susiaurinęs savo dėmesį, aš stengiuosi atverti savo mintis viskam, kas yra aplink mane kiekvieną akimirką.
Stiprių emocijų problema yra ta, kad mes tampame jų belaisviais, tapatiname su jomis, o jos mus praryja.
O kaip su neigiamomis emocijomis?
KA: Neigiamų emocijų suvaldymas yra būtina ramybės prielaida. Šv. Onoje pacientams parodome, kaip jie gali nuraminti savo jausmus sutelkdami dėmesį į dabartinę akimirką. Taip pat kviečiame keisti požiūrį į skausmingas emocijas, nebandyti jų valdyti, o tiesiog priimti ir taip neutralizuoti jų poveikį. Dažnai stiprių emocijų problema yra ta, kad mes tampame jų belaisviais, susitapatiname su jomis, o jos mus praryja. Todėl pacientams sakome: „Leiskite savo emocijoms būti jūsų galvoje, bet neleiskite joms užimti visos jūsų psichinės erdvės. Atverkite tiek protą, tiek kūną išoriniam pasauliui, o šių emocijų įtaka ištirps pačiame atviriausiame ir erdviausiame prote.
Ar prasminga ieškoti taikos šiuolaikiniame pasaulyje su nuolatinėmis krizėmis?
KA: Manau, kad jei nesirūpinsime savo vidine pusiausvyra, tuomet ne tik daugiau kentėsime, bet ir tapsime įtaigesni, impulsyvesni. Tuo tarpu rūpindamiesi savo vidiniu pasauliu tampame vientisesni, teisingesni, gerbiame kitus, juos išklausome. Esame ramesni ir labiau pasitikintys savimi. Esame laisvesni. Be to, ramybė leidžia išlaikyti vidinį atsiribojimą, kad ir kokias kovas mums tektų kovoti. Visi didieji lyderiai, kaip Nelsonas Mandela, Gandis, Martinas Liuteris Kingas, bandė peržengti savo tiesiogines reakcijas; jie matė bendrą vaizdą, žinojo, kad smurtas gimdo smurtą, agresiją, kančią. Ramybė išsaugo mūsų gebėjimą piktintis ir piktintis, bet veiksmingesniu ir tinkamesniu būdu.
Bet ar laimei svarbiau pasiduoti, nei priešintis ir veikti?
KA: Galite pamanyti, kad vienas prieštarauja kitam! Manau, kad tai panašu į įkvėpimą ir iškvėpimą. Būna momentų, kai svarbu priešintis, veikti, kovoti, ir kitų akimirkų, kai reikia atsipalaiduoti, susitaikyti su situacija, tiesiog stebėti savo emocijas. Tai nereiškia pasiduoti, pasiduoti ar pasiduoti. Priėmimo metu, jei jis tinkamai suprantamas, yra dvi fazės: priimti tikrovę ir ją stebėti, o tada veikti, kad ją pakeistume. Mūsų užduotis yra „atsakyti“ į tai, kas vyksta mūsų mintyse ir širdyse, o ne „reaguoti“, kaip reikalauja emocijos. Nors visuomenė ragina mus reaguoti, apsispręsti nedelsiant, panašiai kaip pardavėjai, kurie šaukia: „Jei nepirksite dabar, tai šįvakar ar rytoj šios prekės nebeliks! Mūsų pasaulis bando mus sugauti, priversdamas kiekvieną kartą galvoti, kad reikalas yra skubus. Ramybė – tai netikros skubos atsisakymas. Ramybė nėra pabėgimas nuo tikrovės, o išminties ir sąmoningumo instrumentas.