Trombocitemija yra trombocitų dauginimasis, dėl kurio padidėja trombozės (kraujo krešulių) rizika. Jis nustatomas atliekant kraujo mėginį arba kaulų čiulpų biopsiją. Jis gydomas aspirinu arba antitrombocitais.

Apibrėžimas

Trombocitemija yra kraujo ligų grupė. Jie daugiausia susiję su kraujo trombocitais, ląstelėmis, kurias gamina kaulų čiulpai ir kurių vaidmuo yra krešėti kraują (padaryti jį tvirtesnį).

Trombocitemijos metu kamieninių ląstelių gamyba kaulų čiulpuose yra nenormali, tai lemia trombocitų ląstelių dauginimąsi. Tačiau jų vaidmuo yra kraujo krešėjimas, todėl šis proliferacija padidina kraujagyslių obstrukcijos riziką: trombozę.

Mažesniu mastu trombocitemija gali sukelti kraujavimą be akivaizdžių sužalojimų.

Rizika pacientui

Ypač reikia bijoti trombocitemijos pasekmės. Trombozė išlieka pagrindine mirtingumo priežastimi. Vidutinis negydyta trombocitemija sergančio žmogaus išgyvenamumas yra 12–15 metų, tačiau jis labai skiriasi priklausomai nuo trombozės masto.

Kita didelė pasekmė yra kraujavimų atsiradimas (ypač odoje ar gleivinėse). Trombocitemija gali sukelti kraujavimą iš nosies, dantenas, mėlynes nuo mažų gumbelių ar net kraujo šlapime.

Trombocitemijos priežastys

Yra dviejų tipų trombocitemija:

• Reakcijos, kurios yra reakcija į drumstumą. Šis sutrikimas gali pasireikšti įvairiomis formomis, pavyzdžiui, infekcija, uždegimu, stipriu stresu, geležies trūkumu kraujyje ar augliu.
• Esminiai, 10–20% atvejų, kurie pasirodo be nustatytos kilmės. Jie yra mieloproliferacinių sindromų dalis.

Diagnozuokite tai

Trombocitemija diagnozuojama paimant kraują. Slenkstis vertinamas esant trombocitų kiekiui, didesniam nei 450 viename mikrolitre, kartu su normaliais parametrais. Todėl šią diagnozę galima nustatyti tiesiog atliekant įprastinį kraujo tyrimą kraujo donorystės ar medicininės apžiūros metu.

Tada gali būti atlikti genetiniai tyrimai, siekiant parodyti ligą.

Kartais norint ištirti kamieninių ląstelių gamybą, reikalinga kaulų čiulpų biopsija (mėginių paėmimas).

Rizikos veiksniai

Trombocitemija dažniausiai pasireiškia suaugusiems nuo 50 iki 70 metų amžiaus, taip pat jaunoms moterims. Vyresniems nei 60 metų pacientams gali kilti didesnė rizika, jei jiems yra buvę trombozės (kraujo krešulių) ar kitų kraujo nelaimingų atsitikimų. Tačiau didelis trombocitų skaičius nėra rizikos rodiklis.

Nėra tikrai būdingo trombocitemijos simptomo, tačiau išryškėja keletas požymių:

• Kūno galūnių (rankų, pėdų) deginimo pojūtis, paraudimas, dilgčiojimas arba, atvirkščiai, šalti pirštų galiukai.
• Skausmas krūtinėje
• Dėmių atsiradimas ant regėjimo
• Kūno silpnumas, galvos svaigimas
• Galvos skausmai
• Kraujavimas (dažnos mėlynės, kraujavimas iš nosies, jautrios dantenos)

Veiksmingiausias būdas yra stebėti trombocitų kiekį kraujyje atliekant įprastinius tyrimus. Skaičiuojama, kad pusė trombocitemijos atvejų nustatoma pacientui net nesiskundžiant simptomais.

Aspirinas

Dauguma trombocitemijos atvejų gydomi aspirinu, dėl jo antikoaguliantų savybių, siekiant sumažinti trombozės riziką, taip pat palengvinti simptomus.

Antitrombocitai

Tokie vaistai, kaip hidroksikarbamidas ir anagrelidai arba interferonas alfa, vartojami tol, kol trombocitų skaičius kraujyje sunormalėja.

Trombocitaferezė

Neatidėliotinais atvejais, pavyzdžiui, jei trombocitų skaičius yra per didelis, galima atlikti trombocitaferezę. Operacijos tikslas – paimti paciento kraują, pašalinti trombocitus prieš pakartotinai suleidžiant jį be jo trombocitų.

Sunkiausiais atvejais jaunam žmogui gali būti atliekama ir kamieninių ląstelių transplantacija.

Kadangi liga daugeliu atvejų yra nepagydoma, visą likusį gyvenimą turėsite priprasti prie nuolatinio šio tipo antikoaguliantų vartojimo.

Skirtingai nuo reaktyviosios trombocitemijos, kuri atsiranda po kitos ligos, esminių dalykų kilmė vis dar labai sunkiai suprantama, todėl nėra tikrai veiksmingos prevencijos.