Dar visai neseniai mitybos specialistai ir makrobiotikų pedagogai nesutarė, kad vitaminas B12 vaidina pagrindinį vaidmenį palaikant sveikatą. Anksčiau manėme, kad B12 trūkumas yra susijęs tik su anemija. Dabar mums tampa aišku, kad net ir nedidelis šio vitamino trūkumas, nepaisant to, kad kraujo būklė normali, jau gali sukelti problemų.
Kai nepakanka B12, kraujyje gaminasi medžiaga, vadinama homocisteinu, o didelis homocisteino kiekis yra susijęs su padidėjusia širdies ligų, osteoporozės ir vėžio rizika. Keletas tyrimų, kuriuose buvo stebimi ir vegetarai, ir makrobiotikai, rodo, kad šios grupės šiuo atžvilgiu yra blogesnės nei ne vegetariškos ir makrobiotinės dietos besilaikančios, nes jų kraujyje yra daugiau homocisteino.
Galbūt, kalbant apie vitaminą B12, vegetarų makrobiota kenčia dar labiau, tačiau labiausiai kenčia veganai. Taigi, jei pagal kitus rizikos veiksnius esame saugesnėje padėtyje nei „visaėdžiai“, pagal B12 pralaimime jiems.
Nors B12 trūkumas gali ypač padidinti osteoporozės ir vėžio riziką. Tuo pačiu metu vegetarai ir makrobiotai daug rečiau tampa širdies ir kraujagyslių ligų aukomis.
Tai tarsi patvirtina duomenys, pagal kuriuos vegetarai ir pusiau vegetarai daug rečiau miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligųnei „visaėdžiai“, tačiau vėžio rizika mums tokia pati.
Kalbant apie osteoporozę, mums greičiausiai gresia pavojus., nes mūsų suvartojamų baltymų ir kalcio kiekis (ilgą laiką) vos pasiekia apatinę normos ribą arba net šių medžiagų, atvirai pasakius, nepakanka, o būtent tokia situacija yra daugumoje makrobiotos. Kalbant apie vėžį, gyvenimo realybė rodo, kad mes visai nesame apsaugoti.
Nuo aktyvaus vitamino B12 yra tik gyvūninės kilmės produktuoseo ne miso, jūros dumblių, tempeh ar kitų populiarių makrobiotinių maisto produktų...
Gyvūninius produktus visada siejome su ligomis, ekologiniu disbalansu ir prastu dvasiniu vystymusi, o visa tai būna tada, kai gyvūninės kilmės produktai vartojami nekokybiškai ir dideliais kiekiais.
Tačiau žmonėms reikia gyvūninės kilmės produktų ir jie visada juos vartojo, jei jų buvo. Todėl turime nustatyti, kiek šių produktų yra optimalūs šiuolaikinio žmogaus poreikiams tenkinti ir kokie yra geriausi jų paruošimo būdai.