Panieka tiems, kurie yra vienu laipteliu žemiau, stulbinantis pasirinkimo jausmas, absoliutaus leistinumo jausmas – atvirkštinė elitizmo pusė, mano rašytojas Leonidas Kostjukovas.
Neseniai buvau pakviestas į Antrojo aukšto jubiliejų ir kažkodėl į jį nevykiau. Ir negalima sakyti, kad nemylėjau savo mokyklos...
Ten mokiausi nuo 1972 iki 1976 m., kai tik ten patekau, pajutau džiaugsmą. Man patiko keltis ryte ir vilktis į kitą Maskvos galą. Kam? Pirmiausia – bendrauti su klasės draugais, įdomiais ir linksmais žmonėmis. Ar buvome penkiolikos metų, pasitikintys savimi, azartiški, pajėgūs, šios mokyklos produktas? Iš esmės taip, nes mūsų matematikos mokykla stipriai išsiskyrė bendrame fone.
Ar man patinka paauglys, kuris, pavyzdžiui, buvau? Ar šiuos bruožus, kiek išgalėdamas, vėliau stengiausi įskiepyti savo vaikams ar mokiniams? Mes čia ant labai slidžios žemės.
Žmogaus dėkingumas yra daug vertas: tėvams, mokytojams, laikui, vietai.
Priešingai, žilaplaukio dėdės priekaištai dėl svetimų auklėjimo ydų skamba apgailėtinai ir iš esmės niekam neįdomūs.
Kita vertus, mano pastebėjimai rodo, kad dėkingumas už viską, kas tau nutiko, dažnai derinamas su visišku pasitenkinimu. O aš, sako, išgėriau portveino, patekau į policiją – ir kas? (Jis nesutinka: jis taip gerai užaugo.) Bet aš nesu tikras, kad aš taip gerai užaugau.
Teko ne kartą kratytis ir peržiūrėti savo gyvenimo principus ir kasdienius įpročius, jausti gėdą už žodžius ir darbus. Nežinau, ar galiu objektyviai pažvelgti į mokyklą, kuri mane didžiąja dalimi suformavo, bet pabandysiu.
Mes niekinome žmones, suprasdami juos kaip sluoksnį žmonių, kurie nepraėjo konkurso į universitetus
Matematika mūsų mokykloje sekėsi puikiai. Kitų dalykų dėstytojai buvo labai įvairūs: nepaprastai šviesūs ir pamirštami, disidentiški ir visiškai sovietiniai. Tai tarsi pabrėžė matematikos svarbą mokyklos vertybių sistemoje. O kadangi komunistinė ideologija apstu prieštaravimų, ji neatlaikė matematiškai orientuoto proto kritikos. Mūsų laisvas mąstymas buvo sumažintas iki jo neigimo.
Ypač sovietinis didysis stilius skelbė švelnumą vadinamiesiems žmonėms. Mes niekinome žmones, suprasdami juos kaip sluoksnį žmonių, kurie nepraėjo konkurso į universitetus. Apskritai konkursinę atranką vertiname labai aukštai, vieną kartą ją jau įveikę ir ateityje ketiname išlaikyti laipsniškai.
Yra ir kitas jausmo, kad esi išrinktas, šaltinis: vaikas ir net paauglys save suvokia iš vidaus, o kitus žmones – iš išorės. Tai yra, jis turi iliuziją, kad jis pats kiekvieną minutę gyvena dvasinį gyvenimą, turtingą niuansų ir emocinių protrūkių, o kitų dvasinis gyvenimas egzistuoja tik tiek, kiek jis mato jo išraišką.
Kuo ilgiau paauglį jaučia jausmas, kad jis (vienas ar su bendražygiais) ne toks kaip visi, tuo daugiau kvailysčių jis daro. Šis nukrypimas gydomas suvokimu, kad esi labai giliai, kaip ir visi kiti. Kas veda į brandą ir empatiją kitiems žmonėms.