Plaučių atelektazė yra sutrikimas, atsirandantis dėl bronchų obstrukcijos arba išorinio suspaudimo, dėl kurio dalis arba visi plaučiai ištuštėja. Sergantiems šia liga žmonėms gali pasunkėti kvėpavimas arba atsirasti kvėpavimo nepakankamumas, jei atelektazė yra sunki. Jie taip pat gali išsivystyti pneumonija. Nors dažniausiai besimptomė, atelektazė taip pat kai kuriais atvejais gali sukelti hipoksemiją, ty sumažėjusį deguonies kiekį kraujyje ir skausmą krūtinėje. Gydymas susideda iš kvėpavimo takų obstrukcijos pašalinimo ir gilaus įkvėpimo užtikrinimo.

Plaučių atelektazė – tai grįžtamasis plaučių alveolių kolapsas su tūrio praradimu, kai nėra ventiliacijos, o kraujotaka ten normali. Tai atsiranda dėl visiško broncho arba bronchų, vėdinančių atitinkamą dalį, obstrukcijos. Atelektazė gali apimti visą plautį, skiltį ar jo segmentus.

Plaučių atelektazę dažniausiai sukelia vidinė vieno iš pagrindinių bronchų obstrukcija, kilusi iš trachėjos ir tiesiogiai vedanti į plaučių audinį.

• įkvėptas svetimkūnis, pvz., tabletė, maistas ar net žaislas;
• navikas;
• gleivių kamštis.

Atelektazę taip pat gali sukelti bronchas, suspaustas iš išorės:

• piktybinis arba gerybinis navikas;
• limfadenopatija (limfmazgių padidėjimas);
• pleuros efuzija (nenormalus skysčių susikaupimas pleuros ertmėje, kuri yra tarpas tarp plaučių ir krūtinės ląstos);
• pneumotoraksas (nenormalus oro susikaupimas pleuros ertmėje).

Atelektazė taip pat gali atsirasti dėl chirurginės intervencijos, kurią reikia intubuoti, arba gulint, ypač nutukusiems pacientams ir kardiomegalijos (nenormalaus širdies išsiplėtimo) atvejais.

Galiausiai, bet kokios sąlygos ar intervencijos, kurios mažina gilų kvėpavimą arba slopina žmogaus gebėjimą kosėti, gali paskatinti plaučių atelektazę:

• astma;
• uždegimas;
• bronchų sienelės liga;
• cistinė fibrozė;
• komplikacija bendrosios anestezijos metu (ypač krūtinės ir pilvo operacijos);
• didelės opioidų ar raminamųjų dozių;
• krūtinės ar pilvo skausmas.

Žmonės, turintys didelį antsvorį arba nutukę, turi didesnę riziką susirgti atelektaze.

Be dusulio, t. y. pasunkėjusio kvėpavimo, ir hipoksemijos, t. y. sumažėjusio deguonies kiekio kraujagyslėse, plaučių atelektazė dažniausiai išlieka besimptomė. Dusulio ir hipoksemijos buvimas ir sunkumas priklauso nuo to, kaip greitai išsivysto atelektazė ir nuo paveikto plaučių dydžio:

• jei atelektazė apima tik ribotą plaučių dalį arba vystosi lėtai: simptomai dažniausiai būna lengvi arba jų nėra;
• jei pažeidžiama daug alveolių ir greitai atsiranda atelektazė, gali būti sunkus dusulys ir išsivystyti kvėpavimo nepakankamumas.

Taip pat gali padažnėti širdies susitraukimų dažnis ir kvėpavimo dažnis, o kartais oda gali nusidažyti melsva spalva dėl sumažėjusio deguonies kiekio kraujyje. Tai vadinama cianoze. Simptomai taip pat gali atspindėti sutrikimą, sukėlusį atelektazę (pavyzdžiui, krūtinės skausmą dėl traumos) arba sutrikimą, kuris jį sukelia (pvz., krūtinės skausmas giliai kvėpuojant dėl ​​plaučių uždegimo).

Pneumonija gali atsirasti dėl plaučių atelektazės, dėl kurios atsiranda kosulys, dusulys ir pleuros skausmas.

Nors atvejai yra reti, plaučių atelektazė gali būti mirtina naujagimiams ir mažiems vaikams.

Pirmas žingsnis gydant atelektazę yra pašalinti kvėpavimo takų obstrukcijos priežastį:

• kosulys ;
• kvėpavimo takų aspiracija;
• bronchoskopinis pašalinimas;
• chirurginis pašalinimas, radioterapija, chemoterapija ar gydymas lazeriu, esant navikui;
• gydymas vaistais, siekiant ploninti gleives arba atverti kvėpavimo takus (alfadornazės purškimas, bronchus plečiantys vaistai), esant nuolatiniam gleivių užsikimšimui.

Šį pirmąjį žingsnį galima lydėti:

• deguonies terapija;
• krūtinės ląstos fizioterapija, padedanti palaikyti ventiliaciją ir sekreto pašalinimą;
• plaučių išplėtimo metodai, pvz., nukreiptas kosulys;
• gilaus kvėpavimo pratimai;
• skatinamojo spirometro naudojimas;
• gydymas antibiotikais, jei įtariama bakterinė infekcija;
• rečiau – intubacinio vamzdelio įvedimas (endotrachėjinė intubacija) ir mechaninė ventiliacija.

Gydant atelektazę, alveolės ir sugriuvusi plaučių dalis palaipsniui vėl išsipučia į pradinę išvaizdą. Kai gydymas pavėluotas arba kliūtis palieka randus, pasitaiko, kad tam tikros vietos pažeidžiamos negrįžtamai.