Turinys
Breaking up a relationship is painful for both parties. And if women tend to talk about their feelings and accept help, then men often find themselves hostage to the «boys don’t cry» attitude and hide their emotions. Our heroes agreed to talk about how they survived the breakup.
„Mes neišsiskyrėme kaip draugai, kurie susitinka išgerti kavos ir pasikeisti naujienomis“
Ilja, 34 metai
Atrodė, kad Katya ir aš visada būsime kartu, kad ir kas nutiktų. Niekada neįsivaizdavau, kad kada nors ją prarasiu. Viskas prasidėjo nuo stiprios meilės, per savo 30 metų niekam nieko panašaus nepatyriau.
Prieš pat mūsų susitikimą mirė mano mama, o Katya savo išvaizda padėjo man šiek tiek atsigauti po netekties. Tačiau labai greitai pradėjau suprasti, kad, netekusi mamos, netenku ir tėčio. Po jos mirties jis pradėjo gerti. Buvau susirūpinęs, bet nieko negalėjau padaryti ir rodžiau tik agresiją ir pyktį.
Versle reikalai klostėsi blogai. Su partneriu turėjome statybų įmonę, nustojome gauti sutarčių. Manau, ne tik todėl, kad neturėjau jėgų niekam. Katya bandė su manimi pasikalbėti, sugalvojo netikėtų kelionių. Ji parodė ramybės ir tolerancijos stebuklus. Įėjau į tamsų kambarį ir uždariau po savęs duris.
Mes su Katya visada mėgome vaikščioti po miestą, eiti į gamtą. Tačiau dabar jie ir toliau tai darė visiškoje tyloje. Aš beveik nekalbėjau ir nepriekaištauju jai. Bet kokia smulkmena gali atimti. Niekada neprašė atleidimo. Ir ji tylėjo atsakydama.
Nekreipiau dėmesio į tai, kad ji vis dažniau nakvodavo pas mamą ir bet kokiu pretekstu laisvalaikį leisdavo su draugėmis. Nemanau, kad ji mane apgavo. Tik dabar suprantu, kad buvimas su manimi jai buvo tikrai nepakeliamas.
Kai ji išėjo, supratau, kad turiu pasirinkimą: toliau grimzti į dugną arba pradėti kažką daryti su savo gyvenimu.
Kai ji man pasakė, kad išvažiuoja, iš pradžių net nesupratau. Tai atrodė neįmanoma. Tada aš pabudau pirmą kartą, maldavau jos to nedaryti, duoti mums antrą šansą. Ir stebėtinai ji sutiko. Tai pasirodė esąs postūmis, kurio man reikėjo. Tarsi pamačiau gyvenimą tikromis spalvomis ir supratau, kokia man brangi mano Katya.
We talked a lot, she cried and for the first time in a long time told me about her feelings. And I finally listened to her. I thought that this was the beginning of a new stage — we would get married, we would have a child. I asked her if she wanted a boy or a girl…
Tačiau po mėnesio ji labai ramiai pasakė, kad negalime būti kartu. Jos jausmai dingo ir ji nori būti sąžininga su manimi. Iš jos žvilgsnio supratau, kad ji pagaliau viską nusprendė ir apie tai kalbėti beprasmiška. Daugiau jos nemačiau.
We did not part as friends who meet for coffee and tell each other about the news — that would be too painful. When she left, I realized that I had a choice: continue to sink to the bottom or do something with my life. I decided that I needed help. And went to therapy.
Teko išnarplioti savyje daug raizginių, o po metų man daug kas tapo aiškiau. Pagaliau pavyko atsisveikinti su mama, atleidau tėčiui. Ir paleisk Katją.
Kartais labai gailiuosi, kad sutikau ją, atrodo, netinkamu metu. Jei taip nutiktų dabar, elgčiausi kitaip ir, ko gero, nieko nesunaikinčiau. Bet beprasmiška gyventi praeities fantazijomis. Tai supratau ir po mūsų išsiskyrimo, sumokėdamas didelę kainą už šią pamoką.
„Viskas, kas nenužudo, padaro tave stipresniu“ pasirodė ne apie mus
Olegas, 32 metai
Lena and I got married after graduation and soon decided to open our own business — a logistics and construction company. Everything went well, we even expanded our team. It seemed that the problems that happen to spouses working together bypass us — we managed to share work and relationships.
Ištikusi finansinė krizė buvo jėgų išbandymas ir mūsų šeimai. Vieną verslo kryptį teko uždaryti. Pamažu atsidūrėme skolose, neapskaičiavę savo jėgų. Abiem kentėjo nervai, vienas kitam prasidėjo kaltinimai. Paslapčia paėmiau paskolą iš žmonos. Tikėjausi, kad tai padės, bet tai tik dar labiau sujaukė mūsų reikalus.
Kai viskas buvo atskleista, Lena įsiuto. Ji pasakė, kad tai išdavystė, susikrovė daiktus ir išėjo. Maniau, kad ta išdavystė buvo jos poelgis. Nustojome kalbėtis ir netrukus per draugus netyčia sužinojau, kad ji turi kitą.
Mutual distrust and resentment will always remain between us. The slightest quarrel — and everything flares up with renewed vigor
Formally, this, of course, could not be called treason — we were not together. But I was very worried, I started drinking. Then I realized — this is not an option. I took myself in hand. We began to meet with Lena — it was necessary to decide on our business. The meetings led to the fact that we tried to restore relations, but after a month it became obvious that this “cup” could not be glued together.
Mano žmona prisipažino, kad po istorijos su paskola negalėjo manimi pasitikėti. Ir aš jai neatleidau, kaip lengvai ji paliko ir pradėjo susitikinėti su kitu. Po paskutinio bandymo gyventi kartu, galiausiai nusprendėme išvykti.
It was hard for me for a long time. But understanding helped — we could not live as if nothing had happened after what happened. Mutual distrust and resentment will always remain between us. The slightest quarrel — and everything flares up with renewed vigor. “What does not kill us makes us stronger” — these words were not about us. Still, it is important to protect the relationship and not reach the point of no return.