„Mes renkamės, esame išrinkti“... Kodėl taip dažnai pasirenkame „ne tuos“ ir dėl to patiriame aštrų nusivylimą ir skausmą? Ir kaip galite padėti sau – ar artimam žmogui – išgyventi išsiskyrimą? Pasakoja psichologė Elena Sidorova.
Moterys dažnai kreipiasi į mane pasikonsultuoti dėl asmeninio gyvenimo problemų. Vienus ištinka santykių su partneriu krizė, kitus – „nušvitimas“, skausmingas susitikimas su realybe, treti išgyvena išsiskyrimą ir netekties skausmą.
Esant tokiai būsenai, sunku suprasti, kad ir kokia skaudi situacija bebūtų, ji iš mūsų reikalauja tik vieno – augimo ir transformacijos. Būtina nueiti sunkų kelią nuo pykčio ant partnerio iki dėkingumo. Ne visiems pavyksta: daugelis įstringa pirmajame išsiskyrimo etape ir toliau patiria apmaudą bei pyktį. Keisti gali tik dirbdamas su savimi – savarankiškai ar su psichoterapeutu, tirpdamas skausme, išgyvendamas jausmus be pėdsakų.
Kad ir su kokiais prašymais klientai kreiptųsi į mane, dauguma patiria aštrų nusivylimą partneriu. Kodėl tai vyksta? Kodėl santuokos metai baigiasi šiuo sunkiu jausmu?
Baimė sumaišyta su meilės troškimu
Atsakymo dažniausiai reikia ieškoti vaikystėje. Jei mergina augo saugumo ir meilės atmosferoje, tai padėjo jai išmokti įsiklausyti į savo poreikius ir suprasti savo troškimus. Tokioms merginoms lengviau išgirsti savo vidinį balsą, rinktis, pasakyti „ne“ ir atsisakyti tų, kurie joms netinka. Jie buvo mokomi pagrindinio dalyko - gerbti ir pasirinkti save - ir jie lėtai, apgalvotai renkasi tą, kuris jiems tikrai tinka.
O kas nutinka tiems, kurie užaugo nepilnoje šeimoje ar nuo vaikystės matė mamos ašaras, ar girdėjo riksmus, priekaištus, kritiką, pasmerkimą, draudimus? Tokios merginos sumenkino pasitikėjimą savimi, stipriai žemą savigarbą, nesusiformavo vidinė atrama, nėra standartų, idėjų apie vertą vyrą ir asmenines ribas. Jie turi išmokti daug sunkių pamokų.
Traumuota moteris negali sukurti harmoningų santykių su vyru, kol nepagydys savo vidinės merginos.
Dažniausiai tokios merginos svajoja greitai užaugti, ištekėti ir pagaliau rasti saugų prieglobstį. Tačiau traumuota moteris negali sukurti harmoningų santykių su vyru – bent jau tol, kol nepagydys savo vidinės merginos. Jai atrodo, kad partneris gali tapti jos išsigelbėjimu, bet iš tikrųjų ji tik nusivilia ir sukasi ratu, kol supranta, kad nesėkmių priežastis yra ne vyruose, o savyje, jos vidiniuose modeliuose, jausmuose ir emocijose. . Ji pati traukia tam tikrus vyrus.
Psichologiškai sveikas žmogus užmezga santykius jau būdamas gausos, pilnatvės, laimės būsenoje. Natūralus troškimas šioje būsenoje yra dalintis savo laime su tuo pačiu žmogumi, suteikiant jam meilę ir gaunant ją mainais. Tokioje darnioje sąjungoje laimė padaugėja. Traumuoti, vieniši, nusivylę, nelaimingi žmonės tampa emociškai priklausomi vienas nuo kito, vadinasi, atsiranda naujų problemų ir kančių.
Ar reikia ieškoti „to paties“
Dažnai greitai skubėdami ieškoti meilės pamirštame svarbų išankstinių santykių laikotarpį. Šiuo metu mums svarbiausia tapti laimingu ir harmoningu žmogumi. Raskite meilę savyje, užauginkite ją iki tokio dydžio, kad jos užtektų sau ir būsimam partneriui.
Šiuo laikotarpiu palanku nutraukti visus ankstesnius santykius, atleisti tėvams, sau, draugams, buvusiems, prisiimti atsakomybę už viską, kas nutiko, ir vėl išmokti džiaugtis gyvenimu.
Kaip išgyventi išsiskyrimą
Po išsiskyrimo daugelis kankinasi ieškodami to, kas nutiko, priežasties, vis sau užduodant klausimą: „Kas man negerai?“. Išsiskyrę prarandame ne tik partnerį, bet ir socialinį gyvenimą, socialinį statusą bei save, todėl labai skauda. Tačiau būtent šiame skausme slypi gydymas.
Svarbu nustoti gaišti laiką ieškant išsiskyrimo priežasčių ir padėti sau rasti gyvenimo spragas bei užpildyti kiekvieną iš jų. Gali būti:
- savęs, kaip asmens, suvokimo spragos (kas aš esu, kodėl gyvenu),
- socialinės veiklos spragos (su kuo ir kaip bendrauju),
- spragos profesijoje ir finansinėje sferoje.
Išsiskyrę dažnai pradedame idealizuoti buvusį partnerį: prisimename jo šypseną, gestus, bendras keliones, darydami save tik blogesnius. Taip pat turime prisiminti blogus dalykus – kaip mums kartais buvo sunku.
Būtina susitaikyti su išsiskyrimo su partneriu faktu ir vėl ir vėl sustoti ieškoti to, kas nutiko, priežasčių
Prarasdami meilę, dažnai patys imame atverti žaizdas: einame į buvusio partnerio profilį socialiniuose tinkluose, žiūrime nuotraukas, rašome SMS, valandų valandas kalbamės su draugais apie išsiskyrimą, verkiame skambant liūdnai muzikai... Visa tai tik apsunkina mūsų būklę. būklės ir vėluoja pasveikti.
Reikia susitaikyti su faktu, kas įvyko, ir nustoti ieškoti priežasčių.
Jei mylimasis išgyvena skausmingą išsiskyrimą, palaikykite jį: pačiam išgyventi šią rimtą psichologinę traumą sunku. Dažniausiai tai lydi nemiga, susilpnėjęs imunitetas, įkyrios mintys, kai kuriais atvejais situacija gali baigtis klinikine depresija. O kai mylimasis pasijunta šiek tiek geriau, padėkite jam suprasti, kad tai, kas nutiko, nebuvo „baisi klaida“ – tai buvo nepakartojama gyvenimo patirtis, kuri tikrai padės sustiprėti ir pravers ateityje.