Kalbėdami apie išmaniuosius telefonus ir kompiuterius, esame kategoriški: tai tikrai naudinga ir reikalinga, bet blogai. Šeimos psichologė Katerina Demina laikosi kitokios nuomonės: programėlės turi daugiau pliusų nei minusų, o juo labiau – negali būti konfliktų šeimoje priežastis.
Psichologijos: Namų vakaras — mama šnekučiuojasi į pasiuntinį, tėtis žaidžia prie kompiuterio, vaikas žiūri Youtube. Pasakyk man, ar viskas gerai?
Katerina Demina: Tai yra gerai. Tai būdas atsipalaiduoti. Ir jei šeimos nariai randa laiko ne tik kabinti programėles, bet ir pabendrauti, tai apskritai yra gerai. Atsimenu, visa šeima – trys vaikai ir trys suaugusieji – išvažiavo ilsėtis prie jūros. Siekdami sutaupyti, jie išsinuomojo nedidelį butą mažame kaimelyje. Vakarais eidavome į tą pačią pakrantės kavinę ir, laukdami užsakymo, sėdėdavome, kiekvienas palaidotas savo telefone. Turėjome atrodyti kaip bloga, iširusi šeima. Bet iš tikrųjų mes praleidome tris savaites nosis į nosį, o internetas buvo gaudytas tik šioje kavinėje. Programėlės – tai galimybė pabūti vienam su savo mintimis.
Be to, jūsų istorija greičiausiai yra apie paauglį. Nes ikimokyklinukas neleis sėdėti pokalbiuose ar internetiniame žaidime. Jis ištrauks iš jūsų sielą: jam labai vertingas laikas, praleistas su tėčiu ir mama. O paaugliui laisvalaikis su tėvais yra mažiausiai vertingas dalykas gyvenime. Jam daug svarbiau bendravimas su bendraamžiais.
O jei kalbėtume apie porą? Vyras ir žmona grįžta namo iš darbo ir, užuot puolę vienas kitam į glėbį, kimba prie prietaisų...
Pradiniame santykių etape, kai viskas dega ir tirpsta, niekas negali atitraukti jūsų nuo mylimo žmogaus. Tačiau laikui bėgant atstumas tarp partnerių didėja, nes negalime nuolat degti. O įtaisai yra modernus būdas nutiesti tokį atstumą poromis. Anksčiau garažas, žvejyba, gėrimai, televizorius, draugai, draugės tarnavo tam pačiam tikslui: „Nuėjau pas kaimyną, o tu kas penkias minutes maišai košę“.
Negalime nuolat su kuo nors susilieti. Pavargęs pakėlė ragelį, pažiūrėjo į Facebook (Rusijoje uždrausta ekstremistinė organizacija) arba Instagram (Rusijoje uždrausta ekstremistinė organizacija). Tuo pačiu metu galime gulėti lovoje vienas šalia kito ir kiekvienas skaityti savo juostą, rodyti vienas kitam juokingus dalykus, aptarti tai, ką perskaitėme. Ir tai yra mūsų intymumo forma. Ir mes galime visą laiką būti kartu ir tuo pačiu nekęsti vienas kito.
Tačiau ar telefonai ir kompiuteriai nesukelia konfliktų, kai į juos „pabėga“ mylimas žmogus, o mes jo nepasiekiame?
Programėlės negali būti konflikto priežastimi, kaip ir kirvis negali būti apkaltintas žmogžudyste, o rašiklis – rašymo talentu. Išmanieji telefonai ir planšetiniai kompiuteriai yra žinučių siuntimo įrenginys. Įskaitant metaforišką – įvairaus artumo ar agresyvumo laipsnį. Galbūt santykiai jau seniai trūkinėja, todėl vyras, grįžęs iš darbo, kiša galvą į kompiuterį. Galėjo susirasti meilužę, pradėti gerti, bet pasirinko kompiuterinius žaidimus. O žmona bando ištiesti ranką..
Būna, kad artimų santykių žmogus neturi, tik dalykėlius, nes su jais lengviau. Ar tai pavojinga?
Ar painiojame priežastį ir pasekmę? Visada buvo žmonių, kurie nesugeba užmegzti santykių. Anksčiau vienatvę ar santykius jie rinkdavosi už pinigus, šiandien prieglobstį randa virtualiame pasaulyje. Pamenu, su 15 metų paaugliu diskutavome, kaip jis pats mato idealius santykius su mergina. Ir jis patetiškai pasakė: „Noriu, kad jis būtų prie alkūnės, kai man to prireiks. O kai nereikia, tai neblizgėjo. Bet tai yra kūdikio santykis su mama! Ilgai bandžiau jam aiškinti, kad tai infantilu. Dabar jaunuolis užaugo ir kuria suaugusiųjų santykius...
Pabėgimas į virtualų pasaulį dažnai būdingas tiems, kurie nėra subrendę ir negali pakęsti kito žmogaus šalia savęs. Tačiau programėlės tai tik iliustruoja, o ne sukelia. Tačiau paaugliui priklausomybė nuo programėlių yra tikrai pavojinga būklė. Jei nenori mokytis, neturi draugų, nevaikšto, visą laiką žaidžia, skambina signalizacija ir iš karto kreipiasi pagalbos. Tai gali būti depresijos simptomas!
Ar jūsų praktikoje buvo pavyzdžių, kai programėlės netrukdė šeimai, o, priešingai, padėjo?
Kiek jums patinka. Mūsų 90-metė kaimynė visą dieną skambina anūkams ir proanūkiams. Kartu su jais moko poezijos. Padeda prancūziškai. Klausosi, kaip jie nerangiai groja savo pirmuosius kūrinius fortepijonu. Jei Skype nebūtų išrastas, kaip ji gyventų? Ir todėl ji žino visus jų reikalus. Kitas atvejis: vienos mano klientės sūnus pateko į sunkią paauglystės krizę, ji perėjo prie rašytinės komunikacijos, net jei jie buvo tame pačiame bute. Nes jos „Prašau tai padaryk“ pasiuntinyje jo nesupykdė taip, kaip įsiveržimas į kambarį: „Nusitrauk nuo žaidimo, pažiūrėk į mane ir daryk, ką tau liepiu“.
Programėlės labai supaprastina bendravimą su paaugliais. Galite siųsti jiems viską, ką norite, kad jie perskaitytų, ir jie kažką atsiųs. Suvaldyti jas be įsikišimo yra daug lengviau. Jei dukra nenori, kad eitum naktį jos pasitikti į traukinių stotį, nes ji didelė ir važiuoja su draugais, galite nusiųsti jai taksi ir stebėti automobilį realiu laiku.
Ar negalėsite sekti mūsų nerimo?
Vėlgi, programėlės yra tik įrankiai. Jie nesukels mūsų nerimo, jei nesame nerimaujantys iš prigimties.
Kokius dar poreikius, be bendravimo ir galimybės pabūti vienam, jie tenkina?
Man atrodo, kad svarbiausia, kad dalykėliai suteiktų jausmą, kad esi ne vienas, net jei esi vienas. Jei norite, tai būdas susidoroti su egzistenciniu nerimu ir apleidimu. Ir net negaliu pasakyti, kad tai iliuzija. Nes šiuolaikiniai žmonės turi interesų klubus, o mes su kolegomis ir draugais, kurių galbūt niekada nepamatysime, bet jaučiamės artimi. Ir jie ateina į pagalbą, palaiko mus, užjaučia, gali pasakyti: „Taip, aš turiu tas pačias problemas“ - kartais tai neįkainojama! Kiekvienas, kuriam rūpi gauti savo grandioziškumo patvirtinimą, gaus – jam bus duodami like. Kam rūpi intelektualus žaidimas ar emocinis sotumas, tas juos suras. Programėlės yra toks universalus savęs ir pasaulio pažinimo įrankis.